TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pavėluota kritika

2011 09 22 0:00

Su kiekvienu neapdairesniu prezidentės žodžiu ar žingsniu ją vis dažniau užgriūva negailestinga kritika. Joje į akis krenta du iškalbingi niuansai. Viena vertus, valstybės vadovės portretas tapomas tokiomis spalvomis, tarsi jau seniai būtų tykota progos ją pažeminti ir šitaip atsigriebti už ilgai trukusią tylą. Kita vertus, tai, kas nebuvo paslaptis jai dar kopiant į valdžią, su nekalta mina pateikiama kaip didžiausias netikėtumas ir pasmerkimo vertas pastarojo meto atradimas.

Todėl norėtųsi priminti vieną banalų dalyką: kelti į viešumą nesunkiai įžvelgiamus konkrečių politikų trūkumus reikia laiku, kaip ir stengtis atskleisti tai, kas kruopščiai slepiama. Demokratiniuose kraštuose tam ir įteisinta tokia procedūra kaip išankstinis kandidatų kėlimas. Jos tikslas - ne tik suteikti pretendentams į aukštas pareigas pakankamai laiko prisistatyti rinkėjams, bet ir sudaryti galimybę kritikams visapusiškai įvertinti ir pasverti kandidatų pranašumus bei trūkumus. Savo kasdieniais reikalais užsiėmę žmonės negali visko žinoti, tam ir yra tie, kuriems visuomenės informavimas - tiesioginė pareiga.

Tačiau ar ši pareiga buvo atlikta, kai į valstybės vadovo postą kandidatavo Dalia Grybauskaitė? Ar buvo, kaip tai priimta demokratinių Vakarų žiniasklaidoje, po kaulelį išnarstyta jos biografija ir išstudijuoti karjeros vingiai, ar buvo pasvertos žmogiškosios savybės ir atskleistos silpnybės, kurios tokio lygmens asmenims toli gražu nėra jų privatus reikalas? Klausimai - retoriniai, nes mes ligi šiol net nežinome, kas buvo prezidentės tėvai. Bet užtat žinių apie nuolat kylančius pretendentės reitingus ir egzaltuotų klausimų - "Ar jau apsisprendėte grįžti?.." - buvo apsčiai.

Svarbiausia, kad D.Grybauskaitė šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis. Prieš tai tas pats buvo nutikę prezidentu renkant Valdą Adamkų: nors visi žinojo, kad jis, kaip ką tik sugrįžęs į Lietuvą, negali atitikti Konstitucijoje kandidatui keliamo trejų metų sėslumo cenzo, buvo apsimesta, kad problemos nėra. Dėl to, nė kiek neperdedant, mes visą kadenciją turėjome valstybės vadovą, kuris juo negalėjo būti. Maža to, prieš tuos rinkimus, tyliai stebint žiniasklaidai ir įprastai kritiškiems intelektualams, dar buvo išprievartauta ir teisminė sistema. Ji, versdamasi per galvą, įsigudrino įteisinti objektyviai neįmanomą faktą - kad V.Adamkus, dirbdamas Čikagoje ir ten nuolat gyvendamas, sugebėjo tuo pačiu metu fiziškai būti Šiauliuose, esančiuose kitoje Atlanto pusėje. Tiesą sakant, tai buvo dar neregėtas iššūkis atkurtos Lietuvos teisingumui ir opinijai, tačiau tie, kurie privalėjo duoti atkirtį, to nepadarė (užtat visi proceso dalyviai - teisėjai ir advokatai - vėliau padarė įspūdingas karjeras). Pasekmes jaučiame ligi šiol.

Lietuvoje nusistovėjo įtartina politinių stabų kūrimo tradicija, labai primenanti totalitarizmui būdingą manipuliavimą visuomenės nuomone. Artėjant valstybės vadovo rinkimams tarsi pagal kažkieno komandą jau ne pirmą sykį reitingų viršūnėse staiga atsiranda nauja pavardė ir žiūrima, ar žmonės užkibs. Užkibus prasideda psichozę primenanti grandininė reakcija, kuriai vykstant apie objektyvų išaukštinto asmens vertinimą jau nebegali būti jokios kalbos. Jį visi tiesiog įsimyli, o kai myli, kaip žinoma, argumentai neveikia. Todėl tas, kas dar bando neprarasti sveikos nuovokos, vertinamas kaip išsišokėlis.

Šiame stabų kūrimo procese žiniasklaidai tenkantis vaidmuo yra lemiamas. Tie, kurie daro didžiausią įtaką, dažniausiai patys ir priklauso kūrėjų štabui, o kitiems tiesiog nebelieka nieko kita, kaip žengti į koją, nes jeigu atsiliksi ar tuo labiau pabandysi eiti į priešingą pusę, gali likti vienas. Tačiau ar tai suderinama su žiniasklaidos paskirtimi demokratinėje visuomenėje? Vargu, nes būtent žiniasklaida ir turi demaskuoti bandymus manipuliuoti visuomene. Taigi, pati užsiimdama manipuliacijomis, ji eina prieš savo prigimtį.

Štai yra toks veikėjas kaip Gitanas Nausėda. Apie jį nuolat skaitome, esą jis yra vienas iš tų, kurie geriausiai atstovauja visuomenės interesams. Atleiskite, gal aš ko nors nesuvokiu, bet man niekaip nesueina galai, kaip galima darbuotis didžiausio komercinio banko vadovybėje, maunančioje Lietuvos žmonėms paskutines kelnes, ir tuo pačiu metu - geriausiai atstovauti tų žmonių interesams? Turbūt arčiau tiesos būtų tai, kad kažkas mus laiko kvailiais.

Sakau tai iš anksto - kol minėtas asmuo dar nepersikėlė į Simono Daukanto aikštę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"