TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pavyzdžiai, kurie turėtų įkvėpti

2014 08 07 6:00

Rugpjūčio 1 dieną Lenkija pažymėjo vieną tragiškiausių savo jubiliejų: prieš 70 metų prasidėjo Varšuvos sukilimas prieš vokiečių okupacinę valdžią, siekęs atkurti teisėtą Lenkijos valdžią ir neleisti artėjančiai Raudonajai armijai sukurpti marionetinę prosovietinę valdžią. 

Sukilimas truko 63 dienas. Sukilėliai pralaimėjo, Raudonajai armijai ramiai nuo kito Vyslos kranto stebint, kaip vokiečiai niokoja Varšuvą bei varšuviečius, ir bejėgiškai besiblaškant Vakarų sąjungininkams: JAV tylėjo, o britų vyriausybė ir kariškiai vykdė skirtingą politiką.

Lenkų nuostoliai buvo didžiuliai. Iki šiol nesutariama, kuriuos skaičius laikyti tiksliausiais. Minimi ir tokie skaičiai: 18 tūkst. užmuštų ir 25 tūkst. sužeistų kareivių, nuo 120 iki 200 tūkst. nukentėjusių civilių, sunaikintas Varšuvos senamiestis. Tai – tik skaičiai, jie negali iki galo atskleisti tikrojo netekčių masto. Buvo sunaikintas ne tik šimtametis kultūrinis ir materialinis palikimas, bet ir geriausia visuomenės dalis, nes tarp užmuštų sukilėlių dominavo jaunimas ir didelė dalis Varšuvos inteligentijos.

Lyg to būta maža, istorikai, politikai ir visuomenė nesutaria, kaip vertinti sukilimą. Beje, šiuo aspektu liūdnas Lenkijos istorijos puslapis skaudžiai panašus į dabartinį Lietuvos pokario partizanų kovų nevienareikšmišką vertinimą. Lenkijos marionetinės vyriausybės propaganda daug metų kritikavo sukilimo vadovybę bei tą kainą, kurią tauta sumokėjo už sukilėlių beatodairiškumą. Priekaištaujama už miesto sunaikinimą, jaunos kartos praradimą, kančias, kurias patyrė civiliai gyventojai... Ar tai nieko neprimena mums?

Kita vertus, Lenkijoje sukilėliams nestinga pagarbos, kuri ima panėšėti į kulto kūrimą. Šiemet irgi netrūko spalvingų renginių. Ypač sukrėtė daug kartų kartojamas šūkis: „Šlovė nugalėtiesiems!” Koks pavyzdys mūsų racionaliesiems istorijos vertintojams, kurie niekina pralaimėjusius, susideginusius, bet nepasidavusius kovotojus už laisvę! Taigi, šlovė nugalėtiesiems, bet nesusitaikiusiems, nekolaboravusiems, kovojusiems, - skelbia lenkų tautos pavyzdys.

Knygoje “Varšuvos sukilimas“ jos leidėjas Jerzys Kirchmayeras rašė: „Sukilėlių (arba partizanų – aut.) didvyriškumas, pasiaukojimas ir narsumas yra didžiausias mūsų istorijoje kovos pasireiškimas dėl laisvės, kuri yra aukščiau už žmonių gyvybę, sužalojimus, visas materialines gėrybes. Būtų didelė klaida neįvertinti tokių dvasinių vertybių, o dar blogiau - atsiriboti nuo jų."

Varšuvos sukilimas ir jo atgarsiai lenkų istorinėje sąmonėje mums, lietuviams, teikia ir daugiau pamokų. Pavyzdžiui, kaip oriai nešti savo istorijos naštą, kaip ir kokią žinią apie ją skleisti pasauliui. Neseniai aptikau vieno mūsų publicisto pastabą, kad apie Varšuvos sukilimą iki pat „Solidarumo“ triumfo tebuvo galima kalbėti tik neigiamai. Tai tiesa, jei turėsime galvoje oficialiąją politiką, mokyklą ir pan. Tačiau, be valdžios politikos, yra ir tautos atmintis. Ši Lenkijoje pasižymi ypatingu gajumu ir guvumu, net ir juodžiausiais periodais atrasdama galimybių žibinti tiesos fakelą – tuo asmeniškai teko įsitikinti.

1973 metų rugpjūčio 21–27 dienomis Varšuvoje vyko VII tarptautinis slavistų kongresas, jame su SSRS Mokslų akademijos Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) skyriaus delegacija dalyvavau ir aš. Sovietų delegacija, žinoma, buvo gausiausia, per pusantro šimto mokslininkų (su juos globojusiais žmogeliukais). Ir štai vieną vakarą po posėdžių sovietų mokslininkus susodino į autobusus, nuvežė į kažkokius rūmus ir parodė filmą apie Varšuvos sukilimą su vertimu į rusų kalbą. Iš pradžių salėje buvo girdėti tylūs komentarai, bet kai ėmė rodyti, kaip Raudonosios armijos daliniai nuo kito Vyslos kranto priešais Varšuvos senamiestį ramiai stebi, kaip naikinama Lenkijos sostinė, salėje įsivyravo mirtina tyla. Tylėdami grįžome į viešbutį ir tylėdami išsiskirstėme po kambarius. Komentuoti buvo pavojinga, nes aplink būta smalsių ausų.

Žadą atgavome tik kitą dieną. Vytautas Kubilius, kartu su Kostu Korsaku atstovavęs Lietuvos slavistikai, apie tai jau buvo girdėjęs anksčiau, o aš, tada dar žalia pienburnė, apie tai sužinojusi pirmą kartą, tik aikčiojau ir stebėjausi, kaip po tokios rusų išdavystės lenkai gali ramiai klausytis rusų kalbos Varšuvos gatvėse. Kas surengė tą šaltą dušą rusų mokslininkams, kas išdrįso nusižengti oficialiai propagandai ir nors daliai sovietų piliečių atskleisti tiesą? Šito nesužinojau ir, matyt, nebesužinosiu. Tačiau dabar, Ukrainos bei ją remiančiai tarptautinei (ir Lietuvos...) bendruomenei pralaimint propagandinį karą prieš Rusiją, stebina įvairių organizacijų, žmogaus teisių gynėjų, žiniasklaidos negebėjimas aktyviai skelbti, ginti tiesą, gyvybiškai svarbią ne tik Ukrainos, bet ir kitų posovietinės erdvės šalių suverenitetui bei laisvei poziciją.

Vilniuje liepos pradžioje vyko tarptautinė matematikų konferencija, joje dalyvavo ir Rusijos mokslininkai. Ar buvo pasinaudota proga supažindinti juos su kita, ne putiniška Ukrainos įvykių versija? Neteko girdėti... Pasišaipyti iš kai kurių mūsų veikėjų nevykusių pastangų ieškoti dialogo su Rusijos valdžios atstovais yra lengviausia. O kas siūloma geresnio? Tyla – ne visada gera byla. O prezidentė su užsienio reikalų ministru juk nepakalbės už visus...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"