TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pedofilijos drama: teisė prieš teisingumą?

2012 03 31 6:10

Nesu teisės specialistas. Tačiau kaip visuomenės mokslų atstovas ir žmogus, besidomintis teisingumo problema, esu susiformavęs keletą nuostatų teisingumo ir teisės atžvilgiu.

Pagal jas, teisė, teisingumas ir tiesa - labai artimos, nors ir neidentiškos sąvokos. Kuo teisės aktai ir teisėsaugos veiksniai teisingesni, arčiau tiesos, tuo visuomenė yra saugesnė, efektyvesnė ir labiau subalansuota. Ir priešingai, teisei tolstant nuo teisingumo ir tiesos, žmonės jaučiasi vis mažiau saugūs, visuomenė mažiau organizuota ir efektyvi bei patenkinta savo būkle.

Susiekime, kas pasakyta, su Kauno pedofilijos byla. Jei Lietuvos gyventojų paklaustume, ar jie mano, kad visoje mergaitės iš Garliavos prievartavimo ir keturių žmonių žūčių istorijoje buvo laikomasi tiesos paieškos ir teisingumo vykdymo principų, ryški dauguma pasakytų ryžtingą NE.

Tas NE dar kartą drastiškai sustiprėjo po pastarųjų įvykių Garliavoje, kai valstybinių institucijų, turinčių vykdyti teisingumą, žmonės pademonstravo, kad mūsų valstybė tėra PRIEVARTOS mechanizmas, o ten veikę kaukėti pareigūnai yra akivaizdžiai įbauginti teisiniai robotai, aklai vykdantys teisę, tačiau, o taip mano dauguma žmonių, paminantys teisingumo, civilizuoto elgesio principus. Taip, valstybė tam tikrais atvejais naudoja prievartą, bet kartu ji turi palaikyti solidarumą, tam tikrą civilizacijos lygį šalyje.

Kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, nuo pat pradžių stebiu tragišką keturių žmonių žūties ir mažos mergaitės fizinio bei psichinio žalojimo istoriją. Ir nuo pat pradžių maniau, jog šioje istorijoje teisė ryžtingai pasuko prieš tiesą ir teisingumą.

Tačiau kaip akademinis žmogus, norintis įvertinti VISUS argumentus bei veiksnius, stengiausi suvokti ir tuos, kurie buvo kitokios nuomonės - kad tvirkintos ar prievartautos mergaitės mama Laimutė Stankūnaitė nieko dėta ir todėl ji nėra įtariamoji, o tik liudytoja, kad Drąsius Kedys tikrai nužudė du žmones, kad pedofilija įtariamas Andrius Ūsas galėjo prigerti "ėriukio pėdelėje" (vandens telkinio ten, žuvimo vietoje, neaptikta), kad žuvę teisėjas ir L.Stankūnaitės sesuo neturi nieko bendra su pedofilija. Juk atsitinka įvairių dalykų. Turi atsižvelgti į šiuos argumentus, jeigu nori tiesos, o ne ką nors bet kokia kaina nuteisti.

Deja, kita paslaptingai gerai organizuota ir milžino jėgą turinti šalis veikia pagal kitą principą - ji absoliučiai nepriima kitos šalies, t. y. į mane panašių žmonių, argumentų. O juk jie svarūs. Nors pedofilijos faktas nepaneigtas, tyrimai faktiškai sustabdyti. Kita šalis, pasinaudodama paslaptingomis galiomis, sugebėjo padaryti taip, kad vyresnioji tragedijos dalyvė - L.Stankūnaitės sesers paauglė dukra išvis išnyktų iš Lietuvos ir iš tyrimo. Milžino galių reikėjo nuslopinti triukšmą dėl D.Kedžio mirties: ar jis žuvo, ar buvo nužudytas, kur buvo iki mirties - slapstėsi ar buvo laikomas nelaisvėje, tebėra neaišku.

Didžiulės galios reikėjo ir sprendžiant nukentėjusios mergaitės grąžinimo jos biologinei motinai L.Stankūnaitei klausimą. Jeigu atvejis būtų įprastas, atsakymas būtų paprastas - žuvus mergaitės tėvui, vaiką turi auklėti jos mama. Tačiau visuomenė žino niekaip ir niekur nepaneigtus faktus: pirma, kad ši mama niekad iki šiol netryško stipriu motinišku instinktu, antra, visuomenės akyse, kad ir ką sakytų teisininkai, ji pedofilijos byloje yra galimai įtariamoji (beje, kas gali pasakyti, kodėl šis istorijos epizodas yra visais būdais glaistomas).

Daug kas, taip pat ir šių eilučių autorius, mano, kad pirmiausia turi būti išaiškintas L.Stankūnaitės vaidmuo pedofilijos byloje ir tik po to sprendžiamas mergaitės grąžinimo motinai klausimas. Kas iš teisę ginančių teisės korifėjų galėtų paaiškinti šį teisinių prioritetų sukeitimą? Kodėl mergaitę bandoma išplėšti iš jai gerai pažįstamos ir, man taip rodos, mylinčios aplinkos ir atiduoti į aplinką, apie kurią nei mergaitė ir jos artimieji, nei mes, visuomenė, beveik nieko nežinome.

Kur gyvens, iš kokių išteklių bus išlaikoma, kokias sąlygas mokytis, žaisti, bendrauti su bendraamžiais ir artimaisiais turės mergaitė? Neteko girdėti ar skaityti nė vieno rimto paaiškinimo šiais klausimais. Jei būtų išaiškinta, žmonės suprastų. Kai neaiškinama, o tik aklai ginama viena šalis, jie įtaria klastą.

Tuomet, kai negirdi viešąjį teisingumą turinčių vykdyti žmonių atsakymų į šiuos klausimus, dingteli mintis - gal ir ši mergaitė, kaip ir jos paauglė pusseserė, dings kažkur užsienyje. Tokiam pradingimui smegenų centrai nesunkiai rastų propagandinę priedangą - mergaitę reikia išvežti iš Lietuvos, nes jai čia dėl savo praeities bus nejauku gyventi.\

Daug Lietuvos žmonių svarsto šį mergaitės dingimo iš krašto scenarijų, tačiau nei dalis išankstinę nuomonę palaikančių teisininkų, nei vaikų teisių gynėjai (daug kas juos laiko tų teisių laužytojais) neaiškina, kaip jie įsivaizduoja mergaitės ateitį atidavus ją motinai - tarp motiną saugančių apsauginių, užsienyje ar dar kur nors.

Jeigu mūsų kraštas būtų teisinė valstybė, jeigu mūsų teisė siektų teisingumo ir tiesos, į daugelį šių ir kitų, čia neiškeltų, klausimų būtų seniai atsakyta, o jei procesai nesibaigę - būtų aiškinama. Bet taip nėra. Taip nėra, nes paslaptinga milžino jėga mus nori priversti paklusti jos valiai ir neužduoti "neteisingų" klausimų. Aukštai iškėlę teisės kodeksus, jie sako: "Mes vieni žinome tiesą, mes vieni vykdome teisingumą."

Tačiau mano karta gerai žino šią - stalininę ir brežnevinę - praktiką, kai teisė ir teisingumas buvo nutolę, kai tautos, bendruomenės ir individai buvo prievartaujami valdančiųjų grupę, o iš tiesų - klaną, pripažinti savo "protu, sąžine ir garbe", o jų vykdomą teisę - teisingumu.

Tos sistemos ir tos grupės nebeliko, nors jos pusėje buvo ne tik žiniasklaida, teisėsauga, bet ir saugumo struktūros bei tankai. Nebeliko sistemos, nebeliko ir "grupės draugų".

Per dvidešimt metų susiformavo nauja "grupė ponių ir ponų", kurie veikia pagal gerai žinomą iš Leonido Brežnevo laikų scenarijų, schemą: "Mes teisūs. O jūs nesuprantat." Neliko grupės draugų, neliks ir grupės ponų. Neliks jų tuo greičiau, kuo labiau "teisieji", besivadovaujantys principu "might is right" (stiprieji - teisūs), užsisklęs savyje, neleisdami visuomenei domėtis teisingumu.

Kiekvienas fizikas pasakytų: uždara sistema degraduoja ir galų gale griūva. Kol teisinė sistema negriuvo, ji turi atsiverti visuomenei, paklusti viešajam, o ne kažkokiam paslaptingam grupiniam interesui ir pradėti jai teikti viešą gėrybę - tikrą teisingumą, paremtą tiesa.

Meluojanti teisė - grėsmė mūsų individualiam ir nacionaliniam saugumui. Ponai, įrodykit, kad L.Stankūnaitė niekaip nesusijusi su pedofilija, kad mergaitė bus su ja saugi ir turės normalias gyvenimo ir mokymosi sąlygas - ir žmonės paklus. Jei spausite visuomenę aklai tikėti, kad teisė automatiškai garantuoja teisingumą, žmonės priešinsis. Labai tikėtina, kad šį kartą pasipriešinimas gali būti sėkmingas, nes į jį gali įsitraukti daugybė žmonių. Ypač tuo atveju, jei mergaitė prieš jos valią ir jėga būtų atimama iš globėjų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"