TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pelenų grįžimas į žemę

2012 05 22 4:01

Grįžo pelenai žmogaus, kuris lemtingą jo tėvynei akimirką prisiėmė tarnystę valstybingumo idėjai ir nelauktą pačiam vadovo atsakomybę.

Galėjo sau tarti - et, padėtis neaiški, jokių garantijų, kad rytoj pat neužmuš ar vieni, ar kiti; nežinia, kokie bus ateities vertinimai ir kaltinimai už sprendimus, kurių gal nepajėgsiu nė įgyvendinti. - Visa tai šiandien suprastume ir atsisakiusio nesmerktume. Kai kurie net pagirtų. Ir pelenai nesukeltų problemų.

Bet jis nebuvo šiuolaikinis pragmatiškas žmogus, kuris pirmiausia galvotų: o kas man iš to? Ko čia man kištis? Tegu dalykai eina be manęs, o aš, literatūros mokslininkas, tik stebėsiu ir samprotausiu; kada nors ateity memuaruose gal dar teisėjausiu...

Ne. Jis juto pareigą ir prisiėmė atsakomybę kruviniausio Europos virsmo valandą, nepaėjo į pašalį. Tame Juozo Brazaičio apsisprendime nebuvo nei garbėtroškos, nei piktos valios. Turbūt viltis - gal bus Lietuvos padėtis ir statusas kiek nors geresni, negu pats blogiausias.

Verta bent pamėginti. Šiandien yra norinčių smerkti. Pirmiausia tie, kurie patys būtų linkę atsargiai stovėti nuošalyje, kaip dabar visi sakome, po medžiu. Tai priešingybė sukilimui, kuris pakvietė ir pedagogą Juozą Ambrazevičių švietimo ministro pareigoms.

Birželio sukilimą lėmė birželio okupacija metais anksčiau. Ją ir sekė 1941 metų sukilimas prieš smurtą bei nežmonišką svetimųjų tironiją, sukilėlių štabo paskelbtoji Nepriklausomybė, dar neatėjus naujam okupantui; paskelbta ir Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Lietuvos! Ne Sovietijos ir ne Vokietijos.

Prisiminkime visą XX amžiaus Lietuvą. Didesnę dalį šalies istorinio laiko ji yra pavergtoji tauta. Viena pavergtųjų Europos tautų. Išsilaisvinanti, kurianti savo valstybę, statanti paminklus Laisvei - ir vėl pavergiama. Po to vėl statanti paminklus Laisvei ir atkurianti valstybę, nors ne visi aplink to nori. Tačiau Lietuva nebūtinai elgiasi tik taip, kaip didieji nori. Ji tolydžio sukyla prieš neteisybę ir smurtą.

Pavergtųjų teisė sukilti yra verta žmogaus ir piliečio visuotinių teisių deklaracijos. Ji niekur neturėtų būti paneigta, iš principo atmesta ir smerkiama. Nebent tai daro pavergėjai, kadangi toks jų interesas. Sukilėlis prieš svetimą tironą - ypač didelis nusikaltėlis.

Pavergtųjų teisė priešintis dvasia ir ginklu, kad ir 10 metų miškuose su ginklu rankoje, - ši rezistencijos teisė ir vėl normaliai neturėtų būti nekenčiama ir triuškinama, nebent tai daro pavergėjai. Jiems nekęsti kitų laisvės - visai natūralus dalykas.

Jie ateina ir smurtu primeta savo tvarką, savo atsineštus tariamus "įstatymus", ir labiausiai nekenčia žmonių orumo, jų pasipriešinimo valios.

Ši priešprieša gali tęstis amžiais, kai užgniaužtą sukilimą seka kitas sukilimas, ir Lietuvoje tai vyko ir dar nepasibaigę. Kartais sukilime būna pertrauka, ir po kelerių metų jis tęsiasi toliau.

Taip Lietuvos Birželio sukilimas vėl eina su naujais vadais nuo 1944 metų vasaros, kai rudąjį Hitlerio tvaną stūmė grįžtantis raudonasis tvanas, Stalino raudonasis fašizmas. J.Brazaitis tuo metu jau veikė antinaciniame pogrindžio fronte.

Dar turėtume gerai suvokti pagrindinį politinį Birželio sukilimo tikslą: paskelbti ir įrodyti, sukilusiam kraštui remiant, kad Lietuva nėra jokia Sovietų socialistinių respublikų sąjunga. Ji jaučiasi savimi, yra savimi ir nori būti savimi. Ji vėl turi savo trumpalaikę valdžią, kuri, viešpataujant Vermachtui ir Berlynui, mažai ką gali, bet ji nėra sovietų valdžia.

Sekė sukilėlių ir Vyriausybės žingsniai, atmetantys sovietų tvarką: politinių kalinių paleidimas, nedelsiama įstaigų desovietizacija - atkuriant buvusią krašto administracinę sistemą, netrukus ir sovietų atimto piliečių turto denacionalizacija. Statusas: Vokietijos reokupuota Lietuvos valstybė, nors naujasis okupantas jos ir nepripažįsta, valdo pagal savo tvarką.

Ankstesnis okupantas niršo ir žadėjo kerštą. Jo pyktis ir po daugelio metų nebūtinai visai išnyko, taip ir dėl to sukilimo. Pats Lietuvos orumas ir toliau kelia pyktį. Tačiau ne kažkieno pyktis turi būti valdžia virš mūsų. Mes esame tie, kuo tikime, ką gerbiame, kaip ir mirusiojo rezistento troškimą ilsėtis tėvynėje.

Tepriglaudžia jo pelenus Lietuvos žemė.

Kalba perlaidojant Lietuvos Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) palaikus, Kaunas, 2012 05 20

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"