Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Pelno mokestis – ko iš tikrųjų reikia šalies verslui?

 
2017 07 10 12:02

Skatinti verslumą, pritraukti daugiau investicijų ir sukurti darbo vietų – tokius tikslus įvardijo Vyriausybė, pristatydama planus mokesčių ir socialinėje srityje. Verslumą siūloma skatinti suteikiant 1 metų pelno mokesčio „atostogas“ – nustatyti nulinį pelno mokesčio tarifą smulkioms įmonėms – toms, kurių darbuotojų skaičius neviršija 10, o apyvarta – 300 000 eurų. Tokios įmonės jau dabar moka sumažintą – 5 proc. dydžio pelno mokesčio tarifą, galimybė jo visai nemokėti pirmaisiais veiklos metais būtų papildoma paskata. 

Tačiau, ar tokios „atostogos“ tikrai prasmingos? Juk didžioji dalis naujai sukurtų įmonių pirmaisiais veiklos metais pelno nė neuždirba. Ko iš tikrųjų reikia šalies verslui?

Tobulėti yra kur

Pagal Lietuvoje galiojančią pelno apmokestinimo tvarką, pelno mokestis mokamas nuo uždirbto pelno – net jei įmonės savininkas jo neišsimoka, o investuoja į veiklą. Nusprendus šį pelną išsimokėti, jis papildomai apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu.

Dar blogiau yra tai, kad įmonės, kurių pardavimo pajamos viršija 300 000 eurų, pelno mokestį turi mokėti avansu. Jis apskaičiuojamas arba pagal praėjusių metų veiklos rezultatus, arba pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą. Tačiau čia slypi pavojus – jei užpraeitais metais įmonė veikė pelningai, o šiemet jau patiria nuostolį, avansinį pelno mokestį ji vis tiek privalės mokėti.

Jei avansinį pelno mokestį bus pasirenkama skaičiuoti pagal numatomą šių metų pelną, svarbu nesuklysti jį apskaičiuojant. Apskaičiuota avansinio pelno mokesčio suma privalo sudaryti ne mažiau kaip 80 procentų faktiškos metinio pelno mokesčio sumos. Priešingu atveju, teks mokėti dar ir prikapsėjusius delspinigius. Avansiniu pelno mokesčiu siekiama greičiau papildyti Lietuvos biudžetą, tačiau įmonėms toks išankstinis mokėjimas reiškia dalies laisvų lėšų įšaldymą

Tiesa, įmonėms leidžiama mažinti apmokestinamąjį pelną perkeliant praėjusių mokestinių laikotarpių nuostolius. Tai – logiška taisyklė. Juk pelno mokestį reikia mokėti kiekvienais metais, kai įmonė veikia pelningai, kai ji patiria nuostolius, niekas įmonei pinigų negrąžina.

Vis dėlto, ši taisyklė ne visada užtikrina apmokestinimo teisingumą. Nors nuostolius perkelti į ateitį galima neribotai, galima susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai kelis metus iš eilės pelningai dirbusi ir nuo uždirbto pelno mokestį mokėjusi įmonė patiria didelius nuostolius ir yra priversta veiklą baigti. Tokiu atveju, galimybės susigrąžinti sumokėtą pelno mokestį nėra, o ir nuostolių perkėlimas į ateitį nebetenka prasmės.

TAIP investicijoms, bet ne visoms

Egzistuoja ir specialus pelno mokesčio apmokestinimas įmonėms, investuojančioms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei vykdančioms investicinius projektus. Viena vertus, puiku, kad nors taip bandoma kelti investicijų lygį šalyje. Kita vertus, tik nedidelė dalis šalies verslo gali pasinaudoti tokia apmokestinimo tvarka – ji taikoma tik investicijoms į tam tikros rūšies nenaudotą ir naujesnį kaip dvejų metų ilgalaikį turtą, kurį įmonė naudos veikloje ne trumpiau nei 3 metus, maksimali investicinio projekto vertė yra griežtai apribota.

Investiciniu projektu nelaikomos investicijos į pastatus, žemę ar keičiamą analogišką turimam ilgalaikį turtą. Pavyzdžiui, įmonė, senus įrengimus pakeitusi analogiškomis naujomis, tokia tvarka pasinaudoti negalėtų.

Egzistuoja ir daugiau apribojimų. Įsigytas turtas taip pat privalo būti tiesiogiai naudojamas gamyboje. Televizorių gamyklos įsigytos mašinos ir įrengimai laikomi investiciniu projektu, o buhalterinės apskaitos programa – jau ne. Stebina toks valdžios nesupratimas apie versle vykstančius procesus – juk ir gamybos linija, ir buhalterinės programos, ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimas įmonėse kuria vertę. Visiškai logiška, kad gamybos apimtis plečiančiai įmonei prireiks ir naujos buhalterinės programos ar papildomo darbuotojų apmokymo. Verslui visos investicijos – svarbios.

Gal galime geriau?

Vyriausybės manymu, būtent tokio tipo lengvatų plėtra atneštų didžiausią naudą siekiant pritraukti daugiau investicijų ar sukurti naujų darbo vietų. Visgi, mūsų kaimynai estai jau seniai žengia kitu keliu – šioje šalyje pelno mokesčiu apmokestinamas tik paskirstytasis pelnas. Prisijungti prie Estijos svarsto ir Latvija – svarsto įsivesti analogišką pelno apmokestinimo tvarką.

Aiškus pelno mokesčio administravimas, sudarytos vienodos sąlygos atskiruose sektoriuose veikiančioms įmonėms lemia tai, kad investuotojai drąsiai žengia į Estiją. Ne išimtis ir Lietuvos verslas – vis dažniau pasigirsta žinių apie lietuvių Estijoje įkurtas įmones.

Estijos pelno apmokestinimo modelis lėmė tai, kad šios šalies mokestinė aplinka laikoma konkurencingiausia tarp visų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybių. Įdiegus šią sistemą nebėra poreikio kurti ir kasmet persvarstyti atskiras pelno mokesčio lengvatas. O kaip rodo praktika – biudžeto pajamos iš pelno mokesčio taip pat nesumažėja.

Nuogąstauti lyg ir nėra ko – tam pritaria ir Ūkio ministerija, kuri vertindama Vyriausybės parengtą mokesčių ir socialinės srities pertvarkos planą būtent ir siūlo neapmokestinti reinvestuojamo pelno. Ūkio ministro teigimu tokia tvarka ženkliau prisidėtų prie sulėtėjusio produktyvumo augimo, kadangi skatintų investicijas ne tik į technologinį atsinaujinimą, inovacijas, bet ir gamybos ir paslaugų proceso tobulinimą, kompetencijų ugdymą ir kitų įmonės konkurencinių pranašumų stiprinimą. Belieka tikėtis, kad šis Ūkio ministro balsas neliks neišgirstas.

Ką dar galėtų padaryti valdžia, siekdama, kad Lietuvoje sėkmingiau būtų steigiamos aukštą pridėtinę vertę kuriančios darbo vietos? Visų pirma, nustatyti žemesnes, nei siūlomos 10 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, „Sodros“ lubas. Kodėl tai svarbu? 10 vidutinių darbo užmokesčio dydžių „Sodros“ lubomis pasinaudoti galėtų tik apie 1300 žmonių, arba 0,1 proc. šalies dirbančiųjų, o tai – lašas jūroje. Dėl didelio perskirstymo socialinio draudimo sistemos viduje dirbantieji yra nesuinteresuoti mokėti dideles „Sodros“ įmokas, nes gaunamų išmokų dydžiai yra apriboti. Dėl to didelį darbo užmokestį bandoma mažinti įvairiais, net nelegaliais būdais. Nustačius „Sodros“ lubas, atvirkščiai, paskatintume darbo užmokesčio „lenktynes į viršų“ ir dėl sumažėjusios darbo vietos kainos paskatintumėme aukštą pridėtinę vertę sukuriančių darbo vietų steigimą. Tam proga ypač palanki – Latvijoje faktiškai panaikinus savo socialinio draudimo įmokų lubas ir pakeitus jas „solidarumo mokesčiu“, turime puikią progą išsiveržti į priekį.

Ūkio ministerija 1 vidutinio darbo užmokesčio dydžio „Sodros“ lubas siūlo startuoliams, tačiau žemesnių „Sodros“ lubų reikia visiems. Užuot trypčiojus vietoje, pats laikas žengti į priekį. Galbūt reinvestuojamo pelno neapmokestinimas ir žemesnės „Sodros“ lubos būtų maži pirmieji žingsneliai tobulinant šalies mokesčių sistemą, tačiau šalies verslui jie leistų į priekį pajudėti septynmyliais žingsniais.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"