TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pėsčiųjų kelio filmai: kur veda akys

2015 07 21 6:00

Režisierius Jokūbas Vilius Tūras leidosi šventojo bendravardžio keliu, pasiekė Ispaniją, Kompostelos Santjagą, ir per kelionę susuko dokumentinį filmą „Sapnuoju, kad einu“. Aktorius Seanas Pennas režisavo juostą „Į laukinę gamtą“ apie jaunuolį Christopherį McCandlessą, kuris nutraukė bet kokius saitus su žmonija (bet ne žmogiškumu) ir amžiams užsidarė Aliaskos tyruose. 

Amerikietė Cheryl Strayed, bėgdama nuo savo praeities, pėsčiomis įveikė 4 tūkst. km Ramiojo vandenyno keterų trasą (Pacific Crest Trail). Jos memuarai buvo ekranizuoti. Tai filmas „Laukinė“. Galima paminėti ir kitą feministinį kino kūrinį „Pėdsakai“ su žaviąja Mia Wasikowska. Ji įkūnijo keliautoją Robyn Davidson, vieną iš rašytojo Salmano Rushdie mylimųjų, kuri su šuneliu ir keturiais kupranugariais sukorė 2700 australiškos dykumos kilometrų.

Šios tikrais įvykiais grįstos istorijos būtų ramiai dūlėjusios atminties sengirėje, jei per atostogas Kuršių nerijoje nebūtume savo kūnais, pūslėtais padais pajutę tų istorijų veikėjų, truputį susitapatinę su jais. Nusprendę poilsiauti aktyviau, atradome nuostabius Kuršių nerijos takus. Sužymėti stulpeliais – voverėmis, ratuotais zuikiais, bebrais, lapėmis – jie niekada nepaliko mūsų vienų, neleido pasukti iš kelio, pasiklysti. Daug tų takų, ir į visas puses, numynėme dviračiais. Tačiau labiausiai didžiavomės pėsčiomis įveiktais kilometrais.

Iš Juodkrantės pajūriu pasiekę Pervalką, šešioliktąjį kilometrą, manėme padarę didžiausią žygdarbį. Tačiau jis jau po trijų keturių dienų nublanko prieš naują „rekordą“, kai autobusu nuvažiavę iki Nidos, į Juodkrantę grįžome pėsti.

35 kilometrai vis dėlto yra šis tas. Paskutinius metrus po aštuonių, devynių valandų žygio „darai“ jau ne realioje vietovėje, o ties pasąmonės prieslenksčiais.

Nepamenu, ar kada nors buvau tiek nuėjęs pėsčiomis. Vaikystėje su dėdės šeima iš Šventosios pajūriu keliaudavome į Palangą. Vietomis tie dešimt kilometrų pakvipdavo duona, pomidorais ir lašinukais. Ir visada – rizika, azartu. Mat mažiausiai keli kilometrai ruožo buvo draudžiami įžengti, griežtai saugomi sovietų pasieniečių. Išvydus įspėjamuosius ženklus tekdavo sukti į kopas, mišką ir apeiti atgrasią zoną. Dėdei – vedliui – neblogai sekėsi išsilenkti sovietinių pavojų. Tačiau kartą, matyt, buvo nuspręsta nepaisyti draudimo, surizikuoti. Kaip dabar matau – po plačia kepure nuo kopos leidžiasi pareigūnas ir artėja, artėja... Jo būta lietuvio, gana padoraus vyro. Mandagiai priminė „taisykles“, ir mums tradiciškai teko trauktis iš paplūdimio. O sklido kalbos, nežinau, pagrįstos ar ne, kad pasienio tarnyba tokius keliautojus medžioja, nakčiai uždaro ir liepia skusti bulves. Kažin kodėl būtent naktį ir kažkodėl būtent bulves. Tiesą sakant, dar ilgai maniau, kad pasieniečiai tik grėbliuoja pajūrio smėlį vakarais ir tyko bulvių skutėjų.

Kas buvo, ačiūdie, pražuvo. Atsiilsėję po „Nidos anabazio“ pradėjome domėtis, kokių turistinių trasų pėstiesiems esama Lietuvoje. Ir pasigedome rimtesnių. Populiariausi pažintiniai takai daugiausia įrengti valstybės saugomose teritorijose – nacionaliniuose, regioniniuose parkuose. Jie neilgi, tačiau gausūs informacinių stendų, lentelių. Puikiai tinka ramiems kelių valandų trukmės pasivaikščiojimams. Vienas ilgesnių maršrutų yra kairiojo Neries kranto turizmo trasa (25 km). Gražutės regioniniame parke – Lietuvos Šveicarijoje – įrengti mažasis (37 km) ir didysis (45 km) dviračių žiedai, kuriais gali keliauti ir pėstieji. 33 kilometrus vaizdingais kraštovaizdžiais driekiasi kalnų dviračių trasos Kurtuvėnų regioniniame parke. Labanoro regioniniame parke yra 74 km ilgio Vakarinis mėlynasis pėsčiųjų ir dviratininkų žiedas.

Kodėl Lietuvoje nėra trasų, tinkamų dviejų trijų dienų žygiams? Kelionių entuziastas, Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius tvirtina, kad žygiavimo ilgomis trasomis tradicija mūsų krašte niekada nebuvo puoselėjama. „Tokias keliones rengia klubai, turistų draugijos, būreliai. Su kuprine, lazda, žygio batais eiti dvidešimt ir daugiau kilometrų, nakvoti palapinėje – tik negausios mažumos užsiėmimas“, – teigia jis. Visai kitokia situacija kaimynėje Lenkijoje, taip pat Čekijoje, Slovakijoje. Turistinio vaikščiojimo kultūra tose šalyse mena gerą šimtmetį. Ten takai ženklinami ir prižiūrimi nuo senų laikų.

Nemažai pėsčiųjų trasų yra Skandinavijoje. Per Švediją 460 kilometrų driekiasi Karaliaus kelias (The King's Trail, šved. Kungsleden). Juo vasarą kasdien žygiuoja virtinės keliautojų. Tai viena geriausių trasų pasaulyje – Švedijos turizmo asociacija ją įrengė ir prižiūri nuo XX amžiaus pradžios. Žinoma, masiškiausias Europoje yra išpopuliarintas Šv. Jokūbo piligrimų kelias. Vaikščiojimas labai populiarus JAV. Jungtinių Valstijų gamta gali pasiūlyti visą kraštovaizdžių įvairovę. Lietuvoje jau pamažu populiarėja pėsčiųjų maratonai, kuriuos daugiausia rengia šiaurietiško ėjimo klubai.

Pasak L. Vainiaus, ilga trasa visų pirma turi būti tinkamai nužymėta, kad keliautojas žinotų, jog eina gera kryptimi, nepasiklydo. „Trasai reikia nuolatinės priežiūros, poilsio ir nakvynės aikštelių, stovyklaviečių su ugniavietėmis, suoliukais ir šiukšlių duobėmis. Ypač valstybės saugomose teritorijose. Kad žmonės nestovyklautų kur užsimanę. Būtinos nuorodos apie artimiausius lankytinus punktus, parduotuves. Prie tokių takų reikėtų įrengti ir automobilių aikšteles", – vardija dviratininkas.

Lietuvoje specialiai daugiadienėms pėsčiųjų kelionėms įrengtų trasų beveik nėra, tačiau, pasak L. Vainiaus, turime kitokių pranašumų: pasitelkę žemėlapį ir kompasą čia vis dar galime keliauti, kur akys veda. Suprantama, tokie žygiai reikalauja orientavimosi įgūdžių. „Lankyti galime daug atvirų erdvių. Kitose šalyse vietovės itin urbanizuotos, tankiai gyvenamos, viskas aptverta. Jungtinėje Karalystėje, JAV privačiose teritorijose galioja rūsti taisyklė „stok – šausiu“. Gal dėl šios priežasties ten ir atsirado poreikis įrengti takus, pažymėti tuos, kuriais galima žygiuoti, – svarsto pašnekovas. - Būtų gerai, jei tokių trasų Lietuvoje atsirastų daugiau. Tačiau be išorinės entuziastų organizacijos pastangų to nebus. Priežastys paprastos: takai eina per skirtingų žemės naudotojų valdas – valstybės ir privačias teritorijas, urėdijas, savivaldybes. Tad derinimas, ženklinimas tampa tikru galvos skausmu. Kur istoriškai tie takai nusidriekė, ten jie liko ir iki šiol. Ta pati bėda dėl dviračių turistinių maršrutų. Takai yra trumpi, nes dažniausiai tiesiami vieno valdytojo teritorijose – draustinio ar gamtos parko ribose. Valdytojas vienas atsakingas už projekto įgyvendinimą. O jei trasa turi kirsti privačias žemes, prasideda didelės problemos. Kuršių nerija šiuo požiūriu išskirtinė: didžiulius miško plotus valdo vienas savininkas, privačių valdų nėra. Todėl ten takai taip gerai įrengti“, – pabrėžia dviratininkų bendrijos pirmininkas L. Vainius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"