TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Petro laivas plauks kaip plaukęs

2014 07 05 6:00

Prieš savaitę, Petrinių proga, prisiminėme Antano Baranausko šūksnį „Mes eldija Petro plaukiam“. Jis kartoja Bažnyčios - šventojo Petro laivo - įvaizdį, kuris aptinkamas liturginiuose tekstuose ir populiarioje vartosenoje. Pavyzdžiui, Marijonų vienuolijos himne yra meldimas: „Petro laivą gink, Marija.“ 

Kunigas poetas Jurgis Tilvytis (tikras gerbiamojo vėjavaikio Teofilio brolis) yra parašęs lietuvišką popiežiaus pagerbimo iškilmėms himną:

Petro laivas plauks kaip plaukęs

ten, kur Kristus iria jį,

nors neliausis vėjas kaukęs

ir audra baisi.

Visą kelionę Dievo malonė

saugos ir budės.

Laivą kiloja Dvasia Šventoji

Ant savo širdies.

Prieš savaitę prisiminėme vieną skaudžiausių krikščionijos istorijos įvykių, supurčiusių Petro laivą, 1054 metais įvykusią didžiąją schizmą (Bažnyčios skilimą). Ji neištiko netikėtai.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, pakėlė galvą Rytų Romos imperija su sostine Konstantinopoliu. Šios valdovai dažnai dėdavosi Bažnyčios globėjais ir ne sykį mėgino Bažnyčios įtaka pasinaudoti politiniams tikslams, skatindavo Konstantinopolio patriarchato nepriklausomybę nuo Romos popiežiaus.

Apskritai, žmonės yra tokie padarai, jog atsiradus dviem ar kelioms panašioms grupėms kyla noras lenktyniauti, įrodinėti, kad esame tikresni, geresni už kitus. Per kelis šimtus metų susiklostė nemažai skirtingų papročių, pavyzdžiui, Rytuose kunigai vedę, tik vyskupai nevedę, Vakaruose - ir kunigai nevedę; Rytuose per šv. Mišias konsekravimui vartojama parauginta duonelė, Vakaruose - nerauginta; nemažai skiriasi kai kurios apeigos ir pasninkų tvarka. VII-VIII amžiais iškilo nesusipratimas Švenčiausiosios Trejybės tikėjimo klausimu.

Lietuviai krikščionys nuo seno yra pratę kasdien kalbėti tikėjimo tiesų santrauką, vadinamąjį „Apaštalų tikybos išpažinimą“, o užpernai, pabrėždami Tikėjimo metus, pradėjome sekmadieniais ir per šventes kalbėti ilgesnį, vadinamąjį Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą. Kas tai yra? Tai krikščionių tikėjimo tiesų santrauka, priimta Nikėjos Susirinkime 325 metais ir patvirtinta Konstantinopolio Susirinkime 381 metais. Jame sakoma: „Tikiu Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo, drauge su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą.“

Ispanijos ir Prancūzijos teologai skelbė nuomonę, kad reikėtų sakyti: „Tikiu Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus“, nes Šventajame Rašte trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo - Šventoji Dvasia - lygiai vadinama ir „Tėvo Dvasia“, ir „Sūnaus Dvasia“. Taigi lotyniškuose mišioluose pradėta rašyti (ne spausdinti, nes spaudos dar nebuvo): „Et in Spiritum Sanctum..., qui ex Patre Filioque procedit“ (Filioque = ir Sūnaus).

Kokia šio ginčo prasmė?

Mūsų Šventasis Raštas moko, ir visi krikščionys išpažįsta tikį Triasmenį Dievą - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; šie trys Dievo Asmenys yra lygiai galingi, lygiai išmintingi ir lygiai mylintys, bet šios ypatybės yra tokio begalinio tobulumo, kad jau nebe savybės, o tiesiog esybės. Nors mums kiekvienam nėra privaloma išmanyti teologijos mokslo vingrybių, bet vis dėlto dera kiekvienam bent bendrais bruožais žinoti, ką mūsų Kūrėjas yra apie save Šventajame Rašte pranešęs ir ką visuotinė krikščionija tiki.

Įsiliepsnojus nesutarimams, popiežius Leonas IX 1054 metais pasiuntė į Konstantinopolį savo delegatus ginčijamų klausimų išsiaiškinti, bet ambicingas patriarchas Mykolas Kerularijus nepanorėjo su jais kalbėtis. Tada popiežiaus legatai Šventosios Sofijos katedroje ant altoriaus padėjo raštą, kuriuo patriarchas ir jo sekėjai ekskomunikuojami - atskiriami nuo Visuotinės Bažnyčios vienybės.

Netrūko bandymų vienybę atkurti. Tai Florencijos susirinkimas 1439 metais, kuriame dalyvavo ir Konstantinopolio atstovai, tai ir Lietuvos Brastos unija 1596 metais. Deja, pasekmės buvo ir liko ribotos. Ir šiandien Maskvos patriarchas vengia susitikti su Romos popiežiumi todėl, kad šis palaiko Ukrainos unitus, kurių apeigos - kaip rytiečių, bet kurie pripažįsta popiežių tikru šventojo Petro įpėdiniu ir visos Krikščionijos vadovu.

Ko galima tikėtis ateityje? Iš abiejų pusių matome draugystės ir brolybės pastangų.

Popiežius šv. Jonas XXIII atšaukė 1054 metų ekskomuniką. Popiežius Paulius VI ir Konstantinopolio patriarchas Atenagoras broliškai susitiko Jeruzalėje 1964 metų sausio 6 dieną. Tai pakartojo popiežius Pranciškus ir patriarchas Bartolomiejus šiemet gegužę. Jų apsikabinimo bei pasibučiavimo paskatinti, kartu meldėsi už taiką, apsikabino ir pasibučiavo Izraelio ir Palestinos valstybių prezidentai. Koks dar kitas moralinis ar politinis autoritetas būtų galėjęs pasiekti šių nesutaikomais priešais laikomų valstybių vadovų suartėjimo žingsnį?

Ateinančiais metais rengiamas visuotinis ortodoksų (stačiatikių) Bažnyčių susirinkimas, kuriame vienas svarbiausių klausimų, be abejo, bus ieškoti kelių į visų krikščionių vienybę.

Kiekvienas nuoširdus krikščionis puoselėja broliškus nusistatymus visų krikščionijos krypčių išpažinėjams, o mes, katalikai, džiaugiamės, kad ištvermingai plaukiame Petro laivu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"