TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pieno upės, kisieliaus krantai, Seimo pažadėtoji žemė

2012 09 29 6:00

Prieš metus, įsisiūbuojant savivaldos rinkimų kampanijai, į Vilniaus tarybą norėjęs patekti baleto primarijus, televizijos laidoje vardijęs, kokių darbų eina atlikti, pareiškė pirmiausia keisiąs įstatymus, rūpindamasis menininkų pajamomis.

Pastebėjus, kad savivaldybių politikai sprendžia vietos reikalus ir prie įstatymų nagų kišti neturi jokių galių, artistas įsižeidė. Ir, ačiū gerai susiklosčiusioms aplinkybėms, rinkimuose dalyvauti atsisakė.

Šią savaitę į Seimą kandidatuojantis vienos iš neseniai išdygusių partijų vienas kandidatas televizijos debatuose pažadėjo patekęs į Seimą atlikti taip pat svarbų darbą: pasirūpinti, kad parlamentarams nereikėtų diena iš dienos trintis Vilniuje, savo miesteliuose ir kaimuose palikus darbus ir verslus.

"Kodėl tarybiniais laikais deputatai į sesijas galėdavo atvažiuoti kelis kartus per metus, o dabar turi nuolat būti Seime?" - stebėjosi kandidatas.

"Kodėl patekus į Seimą reikia atsisakyti savo verslo, jį kažkam perrašyti, nors visi žino, kad žmogus nuo jo vis tiek neatsitraukia?" - dėstė.

"Kodėl savivaldybių tarybų politikai gali dirbti ir kitą darbą, o patekusieji į Seimą - ne?" - piktinosi.

O man labai norėjosi ir tada, ir dabar paklausti: kodėl baleto artistas nebando pretenduoti į laisvą chirurgo vietą, o kandidatas verslininkas nesiekia banko prezidento posto? Vis dėlto, matyt, supranta, kad ir vienu, ir kitu atveju reikia specialių žinių bei gebėjimų, nes kitaip svajonių darboviečių vadovai geriausiu atveju skaniai pasijuoks iš tokių pretendentų. Arba jei svajonė iš esmės keisti savo gyvenimą ir darbo pobūdį labai didelė, reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, kaip prieš šimtmetį nurodė visų darbo žmonių draugas Vladimiras Iljičius, arba bent jau pasidomėti, kuo ta svajonių profesija kvepia ir kas ten ką daro.

Su politika, regis, yra visai kitaip. Tie Seimo rūmai ant Neries kranto vilioja beveik, o gal net labiau, nei išsvajotas loterijos milijonas. Nes kaip tūlas lošėjas įsivaizduoja, kad laimėtas "aukso puodas" leis jam gulėti ant kisielinių pieno upės krantų, tik rūpinantis, kaip nenuspausti nuo gulėjimo įskaudusių šonų, taip ir dažna niekada su politika nieko bendro neturėjusi vargo bitė tiki, kad Seime pinigai byra iš dangaus, o juos gaudantys ponai brangiais kostiumais nieko neveikia, tik kartais pramogos dėlei sugalvoja kokį projektą dar labiau darbo liaudžiai pakankinti.

Stereotipai - gajūs. Jie ten, Seime, nieko neveikia, tik tūkstančius ima. Jie ten, Seime, naudojasi įvairiomis lengvatomis. Jie ten, Seime, gauna kyšių, už kuriuos stumia baisius įstatymus. Juos ten, Seime, laiko jų partijų vadai, kurie pasako, kaip balsuoti, už ką balsuoti ir kiek už tą balsavimą gauti.

Todėl geriausia būtų, kad Seimo nario alga būtų tokia kaip minimalus atlyginimas - tegu rupūžės pajunta, kaip darbo žmogus vargsta. Todėl Seimo narių skaičių reikia sumažinti nuo 141 iki 71 ir rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tik vienmandatėse apygardose - pirma, todėl, kad partijos iš esmės yra blogis, antra, dėl to, jog tiesiogiai išrinkti politikai geriau lopys savo rajono mokyklų stogus ir taisys kelius, taip pat už kiekvieną darbą atsiskaitys rinkėjams. Todėl reikia priimti įstatymą, kad Seime būtų galima sėdėti tik dvi kadencijas, nes dabartinis elitas jau priputo, kiek telpa, ir privalo užleisti savo vietas paprastiems skurstantiems piliečiams.

Bėda tik ta, kad tų paprastų piliečių į Seimą išrenkama per kiekvienus rinkimus. Virsmo akimirka ateina pasidalijus kabinetus ir pasiskirsčius į poziciją ir opoziciją. Netrukus tie ne paprasti, o elitiniai tapę piliečiai pradeda suvokti, kad ir Seime, kaip realiame gyvenime, egzistuoja tos pačios taisyklės. Ir ne tos, kurios liepia čiupti, kas blogai padėta, ar parsiduoti tam, kas daugiau moka. Be abejonės, yra Seime ir čiumpančiųjų (tuos paprastai išsiveda rūstūs vyrai, partijų viršūnėms garsiai rėkiant apie sąmokslus ir provokacijas). Yra ir parsiduodančiųjų - tie laksto iš frakcijos į frakciją, viešai kalbėdami apie idėjas, o neviešai, lyg kokie žaliaakių mėgėjai, pasiklausdami, kokios nuomonės reikia laikytis, kad labiau patiktum rinkėjui. Kur jie lieka po eilinių rinkimų? Dažniausiai istorijos užkulisiuose.

Vis dėlto nepaisant stereotipų metai po metų daugiausia renkami tie, kurie savo kailiu išbandė, kad savivaldybių politikai turi lopyti stogus, o Seimo - rengti įstatymus. Toks primityvus pradžiamokslis, deja, sunkiai įkandamas užsisvajojusiems apie pieno upes su kisielių krantais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"