TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Piliečių kerštas valdžiai

2014 02 21 6:00

Šiomis dienomis, kai televizorių ekranuose stebime kruvinus tiesiogine to žodžio prasme susirėmimus Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose, kai matome, kad tarp dalies ukrainiečių šios šalies valdžia prarado bet kokį, net patį mažiausią legitimumą, mūsų valstybės piliečių santykių su valdžia problemos yra visai kitokio kokybės lygmens. 

Turbūt svarbiausias kriterijus valdžios ir piliečių santykių kokybei nustatyti būtų valdžios teisėtumas, tad sunku būtų paneigti, kad mūsų valdžia yra teisėta, t.y. absoliuti mūsų piliečių dauguma pripažįsta valdžios teisę juos valdyti, pripažįsta valdžios teisę reikalauti jai paklusti.

Tačiau dalis mūsų piliečių abejoja kai kuriais valdžios sprendimais. Ir ne tik sprendimais. Piliečiai jaučiasi nustumti nuo sprendimų priėmimo proceso, kai jie norėtų pakreipti sprendimus sau norima linkme, tačiau neranda priemonių paveikti politikus kaip sprendimų priėmėjus. Piliečiai, tiksliau jų dalis, abejoja tuo, kaip formuojama mūsų valdžia. Jie norėtų keisti dabar veikiančias valdžios sudarymo taisykles, tačiau taip pat neranda būdų, kaip tai padaryti. Turiu galvoje populiarią idėją keisti Seimo rinkimų sistemą – atsisakyti sąrašų ir rinkti parlamento narius tik vienmandatėse apygardose.

Todėl faktas, kad 300 tūkst. piliečių pasirašė reikalavimą surengti referendumą dėl žemės yra labai iškalbingas. Jis ypatingas tuo, kad tai tik trečias atvejis beveik prieš ketvirtį amžiaus atkurtos mūsų valstybės raidoje, kad piliečiai savo iniciatyva surinko tiek daug balsų, siekdami surengti referendumą. Pirmasis atvejis buvo 1992 metais, kai piliečiai reikalavo surengti referendumą dėl prezidento institucijos, antrasis – 1994 metais, kai buvo norima surengti referendumą dėl neteisėto privatizavimo. Reikėtų nepamiršti, kad prieš 20 metų gyventojų Lietuvoje buvo gerokai daugiau, tad ir parašus surinkti buvo gerokai lengviau.

Kas įvyko, kas pasikeitė dalies mūsų piliečių sąmonėje, kad buvo surinkta tiek parašų? Juk per tuos 20 metų ne viena politinė jėga bandė rinkti parašus referendumams rengti, tačiau visi mėginimai nepavyko. Kiek atsimenu, nepavykusių parašų rinkimų organizatoriai skųsdavosi, kad žmonės labai nenoriai pasirašinėja, kad dažniausiai neturi asmens dokumento, kad be jo neatsimena asmens kodo ir t. t. ir pan. Kaip dabar pavyko surengti sėkmingą parašų rinkimą? Kokios priežastys lėmė tokią sėkmę?

Į šiuos klausimus galėtų atsakyti tik rinkusieji parašus ir organizavusieji šią veiklą. Tačiau geras organizavimas būtų nedaug davęs, jei žmonės nebūtų norėję pasirašyti. Dabar sunku pasakyti, kodėl jie pasirašė, tam reikėtų rimtų sociologinių tyrimų, kuriuos vargu ar kas atliks. Galima tik paspėlioti ir pirmasis spėjimas būtų tas, kad pasirašydami reikalavimą surengti referendumą žmonės išreiškė tam tikrą nepasitenkinimą savo santykiais su valdžia. Greičiausiai tas nepasitenkinimas pamažu didėjo daugelį metų, tačiau anksčiau jis nebuvo toks stiprus ir nebuvo socialinio klausimo, kuris tą nepasitenkinimą „surinktų“ ir leistų išreikšti. Galbūt dabar sustiprėjęs nepasitenkinimas valdžia ir referendumo iniciatyva tiesiog sutapo laike ir erdvėje, galbūt būtent žinojimas, kad valdžia nekuria jokių žemės pardavimo saugiklių iš esmės sustiprino lėtai augantį nepasitenkinimą.

Tikrai yra dėl ko būti nepatenkintiems. Kiek metų mūsų politinis elitas žada įvesti tiesioginius merų ir seniūnų rinkimus, tačiau tam esą vis trukdo nesutarimas dėl piliečių išrinkto mero kompetencijų: kaip jis turėtų pasidalyti dabartines savivaldybės tarybos pirmininko ir administracijos direktoriaus funkcijas. Negi piliečiai nemato, kad politinis elitas tiesiog bijo merų ir seniūnų postus atiduoti rinkėjų valiai, nes dabar šie postai yra puikus politinių partijų grobis, kuriuo partijos gali atsidėkoti reikalingiems joms žmonėms. Savo ruožtu politikai, norintys užimti merų ir seniūnų postus, turi stengtis įtikti ne piliečiams, o partijų vadovybei.

Gal tikrai reikėtų įsiklausyti į piliečių siūlymą rinkti Seimą tik vienmandatėse apygardose? Taip ryšys tarp piliečių ir renkamų politikų tik sustiprėtų. Juk padalijus Lietuvą į 141 rinkimų apygardą vieną Seimo narį rinktų perpus mažesnis rinkėjų skaičius, kiekvienas kandidatas galėtų daugiau asmeniškai bendrauti su rinkėjais. Politikai negalėtų patekti į Seimą pagal partinius sąrašus, nedalyvavę konkurencinėje kovoje su kitais kandidatais.

Kita teigiama rinkimų tik vienmandatėse apygardose pasekmė būtų tai, kad į Seimą nepatektų tokie dariniai kaip Darbo partija, Tautos prisikėlimo partija ar partija "Tvarka ir teisingumas". Dabar, kai pusę Seimo renkame pagal sąrašus, vienas populiarus visuomenėje žmogus gali vien dėl savo pavardės į parlamentą atsivesti kelias dešimtis žmonių, kurie vienmandatėse apygardose niekaip nepajėgtų laimėti. Taip ir žaidžiame: Seime atsiranda žmonės, kurie po vienos kadencijos dingsta, juos pakeičia kiti laikinieji. Renkant Seimą vienmandatėse apygardose, į jį patektų tik tie, kurie būtų dalyvavę konkurencinėje kovoje dėl rinkėjų balsų ir joje užsigrūdinę, nes retas jų laimėtų mandatą pirmuosiuose rinkimuose. Patekę į parlamentą, jie stengtųsi palaikyti kuo geresnius santykius su savo rinkėjais – savo darbdaviais, stengtųsi įsiklausyti į jų pageidavimus ir lūkesčius. Valdžios ir piliečių santykiai nuo to tik pagerėtų.

Tačiau kol kas galime tik pasvarstyti, kad kada nors į Seimą rinksime politikus, kurie bus jau dalyvavę vietos savivaldoje, padirbėję tarybų nariais, seniūnais ar merais, mokantys išgirsti piliečių pageidavimus ir gebantys derinti juos. Kol kas galime tik stebėti, kaip politinis elitas žaidžia jam naudingus žaidimus, ir bejėgiškai suvokti, kad nelabai galime ką nors tuose žaidimuose pakeisti. Veikiausiai tie 300 tūkst. parašų yra bandymas ištrūkti iš šio bejėgiškumo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"