TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pilietinė visuomenė ir partijos

2009 11 10 0:00

Tai, kas mus kankina, - sena problema. Vienu metu ji atrodanti kaip išspręsta, kitu - vėl iškyla. Ji yra nuolatinių diskusijų objektas.

XX amžiaus lenkų filosofas, gyvenęs Argentinoje, Vitoldas Gombrovičius analizavo įvairias visuomenės valdymo formas ir priėjo prie išvados, kad nėra nė vienos tinkamos. Sakysite, nieko naujo - dar prieš du su puse tūkstančio metų panašiai samprotavo graikas Aristotelis. Skirtumas tik tas, kad Aristotelio galvoje tilpo trys idealios valdymo formos. Pasak jo, bėda, kad žmogus nepajėgus jų įgyvendinti. Aristotelis analizavo tris esamas blogąsias (tironiją, oligarchiją ir demokratiją). Iš visų blogųjų valdymo formų blogiausia - tironija. Joje nėra vietos padoriems žmonėms, o valdovo aplinka - žmonės be sąžinės, nes tik tokie gali tarnauti tironui. Dėl to tos valstybės gyventojai - ne piliečiai, o vergai (tarnai). Tarnas nepajėgus nieko savarankiškai spręsti: jis tik vykdo savo patrono valią. Oligarchija - nedidelio turtuolių kolektyvo valdžia: turtuoliai siekia būti dar turtingesni, todėl jie gyvena kitų sąskaita. Iš blogųjų geriausia demokratija. Jos problema ta, kad daugelis žmonių neturi atsakomybės jausmo, todėl jie gali parengti dirvą anarchijai arba tironijai (dažniausiai nuslopinus anarchiją valdžioje įsitvirtina tironai arba oligarchai).

Po tokių teorinių pamąstymų žmonės pradėjo burtis į partijas, kurios išreiškė atskirų grupių interesus. O gyvenimo realybė? Be piliečių atsakomybės neįmanoma demokratija - ji išsigimsta.

Skirtingos savybės reikalingos valstybei atkurti ir jai valdyti. Šių dviejų tipų žmones galime palyginti su pastato architektu ir būsimuoju jo naudotoju. Taip atsitiko su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių ir Sąjūdžio remtų TSRS liaudies deputatų veikla. Daugelis neketino ateityje sieti savo gyvenimo su politika. Prieš tai nemaža dalis jų buvo visuomenei gerai žinomi asmenys, pagal to meto sampratą turėjo gana geras gyvenimo sąlygas, nebuvo susikompromitavę. Be to, visi puikiai žinojo, kad pralaimėjimo atveju jų laukia liūdnas likimas. Kad taip būtų atsitikę, liudija KGB archyvas. Tai aplinkiniams kėlė pasitikėjimą šiais žmonėmis. Dabar asmenims, besiveržiantiems į politinius postus, nėra jokios grėsmės, tik galimybė pagerinti savo materialinį gyvenimą. Valstybei valdyti reikėjo naujų žmonių. Kur jie? Politikai ugdomi partijose. Jos - saugiklis ir nuo anarchijos, ir nuo tironijos.

Brandžių partijų susiformavimas - ilgas laikotarpis, bet jas formuoja tik pilietinė visuomenė. Lietuvos problema - pilietinės visuomenės stygius. Mūsų pasąmonėje slypi autoritarinis mąstymas. Daugelis įsitikinę, kad jais turi pasirūpinti kas nors kitas. Tik jiems patiems nerūpi tas "kitas". Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos tautos. Miniai, kaip ir bandai, reikalingas vedlys. Jo lūkuriuota ir tarpukario Lietuvoje, kurioje taip ir nesuspėjo susiformuoti daugiapartinė sistema. Valdė asmuo, save tituluojantis Tautos vadu. Jo valdymo įrankiu buvo Tautininkų sąjunga. Priklausymas jai garantavo žmogui geresnę tarnystę.

Okupavus ir aneksavus Lietuvą - vėl ta pati vienpartinė sistema. Nemažai žmonių į tas partijas stojo, tikėdamiesi geros tarnystės, o ne dėl idėjinių įsitikinimų. Toks mūsų paveldas.

Panašiu principu veikia ir mūsų partijos (vadas ir jį aptarnaujantys asmenys, už tai laukiantys gero užmokesčio). Todėl programinės nuostatos nustumtos į antrą planą. Viskas sukasi apie postų dalybas. Kompetencija neturi jokios reikšmės (svarbu, kad būtų savas). Kad taip yra, akivaizdžiai demonstruoja mūsų Seimas. Lietuvoje tapo tradicija: partijos, kurių lyderiai turi rimtų problemų dėl teisėtvarkos, siekia (ir pasiekia) vidaus reikalų ministro posto... Čia ne Artūro Zuoko ar Arūno Valinsko problema, kurie viešai tyčiojasi iš teisėtvarkos. Beje, nestatyčiau į vieną gretą A.Valinsko ir A.Zuoko (korupcijos apraiškų rasime ir kitose šalyse).

Turbūt nepamiršome, kaip būsimasis Seimo pirmininkas paskambino ir pranešė, kad "Šarūno" viešbutis užminuotas... Sakysit, ko girtas nepadaro... Išsiblaivęs ir toliau tyčiojosi iš įstatymų... Sunkvežimiu vežė baudą, surinkęs po centą. O gavo minimalią bausmę... Ar labiau galima tyčiotis iš įstatymų? Ir toks žmogus renkamas į Seimą. Ar įsivaizduojame šalį, kurioje šitoks veikėjas būtų išrinktas į parlamentą? O Seimo pirmininku jį rinko panašaus intelekto personos.

Išanalizavęs praėjusio Seimo rinkimų rezultatus, profesorius Albinas Bagdonas pastebėjo, kad jie atspindi Lietuvos gyventojų mentalitetą. Jeigu žmonės renka žinomus korumpuotus asmenis, vagišius, vadinasi, tokios veikos nelaiko nusikaltimu.

O štai Liberalų sąjūdžio (LS) manifestas. Iš jo sužinosime, kad legalizuos prostituciją, įteisins narkotikų vartojimą, privatizuos mokyklas, ligonines... Toliau LS manifeste skaitome: "Individas turi tik tiek pareigų ir visuomenei, ir valstybei, kiek pats jų sąmoningai ir atsakingai sutinka prisiimti." O jeigu jų neprisiima? Po rinkimų šiuos sambūrio veikėjus Andrius Kubilius pakvietė į Vyriausybę. Dabar stebimės, kad LS vykdo savo programą. O Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų (TS-KDP) rinkimų programa? Pagal Algirdą Brazauską: "Nesvarbu, ką žadėjome prieš rinkimus..."

Tai, kas vyksta mūsų krašte, primena Romos griūtį - Kaligulos laikus, kada šis atvedė į Senatą savo arklį ir pasakė: "Štai jums naujas senatorius... nepripažinsite jo, išvaikysiu jus visus..." Ir pripažino... Tautai pristatomas to arklio intelekto žmogysta ministru... Grasinimas panašus: "Jo nepalaikysite, jie išardys koaliciją ir mes neteksime savo postų..." Ir nuleidę galvas balsuoja, mat pasiutęs noras būti ministrais. Dėl jo ir su pačiu velniu galima sudaryti sandėrį. A.Kubilius pademonstravo politinį vištakumą, leidęs Viktorui Uspaskichui sužaisti partiją be pralaimėjimo. Deja, čia ne vien to ar kito asmens problema. Rinkėjų valia mes turime tokį Seimą, kuris nepajėgus suformuoti darbingos Vyriausybės.

Seimas sudaro ir kontroliuoja Vyriausybę, leidžia įstatymus. Didelė dalis mūsų įstatymų - chaotiški arba įteisinantys monopolijų ir oligarchų viešpatystę. Pirmieji - nekompetencijos požymis. Kaip gali parengti gerus įstatymus nekompetentingi ir be atsakomybės asmenys? Būtent tokius renka mūsų žmonės. Girdžiu: "Neturime pasirinkimo..." Vis dėlto turime.

Tarp konservatorių, socialdemokratų, "tvarkiečių" esama ir padorių žmonių. Rinkimų įstatymas leidžia rinkėjams koreguoti partijų sąrašus. Partijos netaps normalios tol, kol nepatirs rinkėjų spaudimo ir nepasipildys naujais žmonėmis. Gal joms įlies šviežio kraujo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimas, pagal kurį grupė žmonių, nors ir nepriklauso partijoms, gali kelti savo kandidatus. Taip pat būtina, kad ir seniūnais galėtų būti išrinkti nepriklausantys partijoms žmonės.

Išrinktieji savivaldybių nariai ir seniūnai, nepriklausantys dabartinėms partijoms, galėtų jungtis į asociacijas. Jie taptų žinomi visuomenei ir jų pagrindu formuotųsi partijos. Manau, Lietuva neišbris iš aklavietės tol, kol žmonės nepasijus piliečiais, o bus tik bandos nariai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"