TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pilietiškumas ir politika

2008 03 17 0:00

"Taigi norint nusikratyti (...) visų bėdų, reikia eiti ne į teismus, ne piketuoti prie ministerijų ir Vyriausybės, bet reikia eiti prie rinkimų urnų", - taip Kovo 11-ąją iškilmingame Seimo posėdyje kalbėjo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Narcizas Rasimavičius. Galėtume klausti, kodėl signataras vertindamas situaciją šalyje nurašo pilietines poveikio formas, o kliaujasi išimtinai politinėmis? Pagaliau juk ir prie Lietuvos nepriklausomybės atvedęs Sąjūdis savo pasiekė pasitelkęs būtent pilietinį spaudimą...

Akivaizdu, kad rinkimai yra pati efektyviausia priemonė nubausti valdžią. Jie yra legali galimybė pakeisti vyraujančią padėtį, kai valdantieji praranda postus, sprendimų galią. Tai jau vyko nepriklausomos Lietuvos istorijoje du kartus: 1996 ir 2000 metais, tačiau pripažinkime, kad neatnešė lauktų rezultatų. Paprasčiausiai įvyko galios persidalijimas, ir tiek.

Beje, signataras tam tikra prasme yra teisus, kalbėdamas apie piketų, mitingų, demonstracijų, kaip ir teismų, neveiksmingumą. Sąvokos "teisinė valstybė", "pilietinė visuomenė" nūdienos Lietuvai tebėra svetimybės.

Svarbu įsisąmoninti, jog tokios priemonės neduoda naudos ne vien todėl, kad "valdžia bloga", o dėl to, kad pati visuomenė yra abejinga. Jei mitingai, demonstracijos ir kitokios pilietinio spaudimo akcijos sulauktų didesnio visuomenės palaikymo, jose dalyvautų ne keli šimtai, bet keliasdešimt tūkstančių žmonių, jei teismų darbas, funkcionavimas būtų tos pačios visuomenės atidžiai stebimi, tai tie, kuriuos įprasta yra vadinti valdžia, būtų priversti atsigręžti į žmogų, paprastą pilietį.

Puikus pavyzdys čia galėtų būti mokytojų streikai. Vyriausybė, pasitelkusi meduolio ir botago taktiką, suskaldė pačias mokytojų profsąjungas. Paklusniems buvo "numestas" nedidelis algų pakėlimas, o virš nepaklusniųjų kybo teismai bei įvairios nuobaudos. Taip mokytojų streikas netapo visuotinis. Vis dėlto blogiausia, kad mokytojų streikas nesulaukė mokinių tėvų, visuomenės palaikymo, buvo pradėta kalbėti apie pareigų nevykdymą, egoizmą, egzaminus.

Tai simptomai, kurie liudija, kad solidarumas mūsų visuomenei nėra vertybė. Tačiau būtent solidarumas paneigia senąjį lotynų posakį, kad "žmogus žmogui vilkas", tik žmogiška ir krikščioniška brolybė, kai kito žmogaus problemos suvokiamos kaip savos, užtikrina paveikumą, kurio taip trūksta mūsų šalyje.

Solidarumas tampa visuomenės sveikumo indikatoriumi. Jei jis pasireiškia geriausiu atveju tik kaip užuojauta, tai kalbos apie harmoningą visuomenę, bendruomenę, tėra tuščios. Visuomenėje, kuri siekia būti bendruomene, solidarumas yra būtinybė ir norma, nes visuomenė be solidarumo nėra pajėgi įgyvendinti didelių ekonominių, socialinių ar kultūrinių uždavinių.

Tokia padėtis tik parodo, jog mūsų šalyje buvo daroma viskas, kad pilietinė visuomenė negimtų. Jos ugdymas tapo keleto visuomenės veikėjų ir neįtakingų institutų užsiėmimu. Verslas, žiniasklaida, politikai stengėsi apsimesti, kad čia nėra problemos, nes tai jiems buvo ir yra naudinga.

Juk ten, kur nėra pilietinės kontrolės, valdžia įgyja diktatūros bruožų, stambus verslas tampa oligarchija, o keliose rankose sutelkta žiniasklaida virsta tiesos monopolija.

Visa tai matome nūdienos Lietuvoje. Vis dėlto žinome, kad lazda turi du galus. Viena vertus, visuomenės abejingumas leido įsivyrauti vienam verslo, žiniasklaidos ir politikos klanui, kuris netrukdomai daro šalyje tai, ką nori. Kita vertus, kartu buvo nupjauta šaka, ant kurios sėdima, nes abejingi ir nusivylę piliečiai izoliuoja savo sultyse verdantį partinį gyvenimą.

Žinoma, tai nereiškia, jog piliečiai turi moti ranka į rinkimus. Tačiau jei nebus elementaraus pilietiškumo, intrigantų ir karjeristų valdomos partijos merdės, valdžioje ir toliau mirgės vis tie patys veidai, pagaliau rinkimų dieną paprasčiausiai nebus kam ateiti prie urnų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"