TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pilietybės džiunglėse

2010 12 11 0:00

Jau 21 metai darbuojamės leisdami ir tobulindami Lietuvos pilietybės įstatymus. Kažin, ar vien tobulindami; kitąsyk atrodo, kad ir pripainiojame, ir sujaukiame.

Kad ir pastaroji versija, kurią prezidentė svarbiose vietose pataisė Seimui pritariant. Tačiau šviečia ir daugiau taisytinų dalykų. Ir šen, ir ten, įvairiuose straipsniuose atrodo, kad kažkada anksčiau dalykai buvo dėstomi aiškiau, skaidriau. Ne be to, kad yra ir nuo pat pradžių, nuo 1989-1991-1993 metų versijų, ne iki galo, ne iki pačių gelmių su visais pamatais ir pavojais, apmąstytų nuostatų. Apie tai kiek vėliau, o dabar apie nūdienos foną.

Ėmusis įstatymą gerinti, vertėjo kritiškai peržvelgti ir gerinti jį visą. To turbūt neleido sukeltoji populistinė graudenimo banga - atimat pilietybę milijonui lietuvių! Net teisininkų akys kai kur galimai aptemo.

Žinoma, atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje jos pilietybės niekas neatiminėjo ir neatiminėja. Pirmuoju laikotarpiu kai kuriems Vakaruose taip atrodė, ir teisiniame žodyne galėjo atsirasti erzinančių dviprasmybių (aiškindavau, tęsėsi taisymai), bet kalbame apie esamąjį laiką.

Pilietybės galima tik atsisakyti, ir dalis naujųjų išeivių, siekiančių kitos šalies pilietybės, jos gavimo faktu atsisako Lietuvos pilietybės. Apie tai byloja Konstitucija ir galiojantys įstatymai - kol nepakeisti, visiems žinomi, tad ir pasirenkantiesiems kitos šalies pilietybę. Pasirinkimas niekam neverčiant. Aiškinimai, kad štai tu priėmei kitos šalies pilietybę, o blogoji Lietuva pribėgo ir kažką atėmė - nesusipratimas arba politikuojantis nesąžiningumas. Tokios yra sąlygos, pasirinkai taip, kaip tau geriau. Esi visada laukiamas brolis, kad ir kitos valstybės pilietis.

Nesuklyskime, visa tai neliečia išvykusiųjų iš okupacinio laikotarpio Lietuvos, taip pat jų palikuonių. Štai išeivijai arba exilium atkurtoji Lietuva nustatė didžiulę, sakytume, masinę išimtį: išvykę dėl okupacijos - dėl to, kad neįveikiama jėga (force majeure) pamynė Lietuvos laisvę ir tvarką - ir gavę kitų šalių pilietybes, tebeturi Lietuvos pilietybę arba teisę į ją ir dar įvairiai formuluojant. "Atkurti" buvo ne visai tikęs žodis, bet daugelis susitvarkė, kaip ir atitinkamą teisę turėję vaikai ir vaikaičiai. Iš tikrųjų Lietuvos piliečiams tereikėjo (būtų tereikėję) gauti naują pasą; deja, nereikalingos painiavos ir gaišaties būta kur kas daugiau, kaip ir įsivėlus kilmės kriterijams. Ligi šiol neatsikratėm dirbtinių kliūčių, temdančių principą.

Grįžtant prie dabarties problemų, naujoji išeivių banga nėra pabėgėliai nuo anuomet labai galimo svetimųjų smurto ir persekiojimų (nekalbant jau apie trėmimus). Tai ne politiniai, bet ekonominiai išeiviai - gal tiesiog užsidirbti arba pagyventi kitokiame, malonesniame, ne posovietiniame pasaulyje. Jeigu ne vien gyvena, mokosi, uždarbiauja, bet ir prašosi kitos pilietybės, tai ką padarysi. Gal ir sumanys vėl kada pastoviai gyventi Lietuvoje, sveikinsime, bet labiausiai gaila sparčiai nutautėjančių lietuviukų. Nuo to neišgelbės joks tėvelių pažymėjimas, tik nusistatymas - kaip kadaise Sibire. Vis dėlto kiekvienas Lietuvos piliečių vaikas, gimstąs užsienyje, gimimu gauna ir Lietuvos pilietybę. Tą įstengėme sutvarkyti. O tikros lietuvybės iš Lietuvos neatveši. Tai tėvų ir močiučių auklėjimo, tikėjimo ir sekmadieninių mokyklų sritis. Taip buvo visados ir per amžius, tik padėkime, o neerzinkime.

Dabar apie pastarąjį Pilietybės įstatymą, kuris pirmiausia reikalingas valstybei (išeivijos politikams kiek mažiau, nebent vienas pageidautas straipsnis). Esu peržvelgęs jo neaiškumus tiesiog pastraipsniui.

2 str. ir visur kitur: asmenys "iki 1940 06 15 turėję Lietuvos pilietybę..." Ar nuo 1940 06 16 jie pilietybės jau nebeturėjo, ar jos atsisakė, ar kas nors atėmė? Bet atimti niekas negali, ir jie neatsisakė jokiais pareiškimais. Teisiškai jie ir toliau liko Lietuvos piliečiais. Užsienyje jų pasai, taip pat Lietuvos diplomatinės tarnybos naujai duodami (vadinamieji Lozoraičio) pasai buvo pripažįstami.

Reiktų rašyti: "asmenys iki 1940 06 15 ir po to turėję..."

2 str. 3 dalyje: "Asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.", ir kažkurie "iki 1990 03 11 išvykę..." - ar čia patenka ir išvykę 1939 metais? O kiek vėliau repatrijavę į Vokietiją, Lenkiją, Izraelį? Todėl reikia įterpti: pasitraukę iš okupuojamos arba okupuotos Lietuvos iki "1990 03 11, išskyrus tuos, kurie pasitraukdami iš karto gavo (optavimu ar kitu pasiūlytu būdu) kitos valstybės pilietybę". Anksčiau įstatyme tai vadinta aiškesniu anų laikų terminu "repatriacija". Dabar nepapildžius gali būti suvokta kaip siūlymas masei buvusių repatriantų iš Lietuvos pasiimti antrąją Lietuvos pilietybę. Ir jokio atsakymo, kuo skiriasi pasitraukimas nuo išvykimo. Tikriausiai bėgę per sieną į laisvę bus "pasitraukę", bet gerb. įstatymo leidėjas Seimas nepaaiškino.

2 str. 6 dalis: lietuvių kilmės asmenys esą tie, kurių tėvai arba seneliai buvo lietuviais ir kurie deklaruoja esą lietuviai. Ar ta nuostata liečia ir Lietuvoje gyvenančius asmenis, kurie taip pat turėtų deklaruoti esą lietuviai (pavyzdžiui, norėdami atsikratyti primesto kitokio įrašo). Ar tąsyk nereikėtų patikslinimo, kokia prasme seneliai galėjo būti lietuviai, pavyzdžiui, etnine arba pilietine? Bet nei carų, nei Pirmosios Respublikos laikais tautybė nebuvo įrašoma, tai kur dabar atrasti senelio DNR? Kas darys ekspertizes ir nustatinės?

Todėl bent jau rašytina: "lietuvių kilmės etnine arba pilietine prasme" (siūlyta ne kartą nuo 1993 metų). Išvengtume diskriminacinio dvelksmo kokio nors Lietuvos totoriaus atžvilgiu. Piliečių nelygybė prieš įstatymą - itin prastas dalykas.

2 str. 7 dalyje apie piliečių ligi 1940 06 15 palikuonis. - Žiūrėti pirmąją pastabą, nes 1940 06 15 pilietybė negalėjo būti teisiškai atimta. Žmonės jos ir neatsisakė, tik pasus Lietuvoje iš jų tuoj atėmė, davė primestus sovietinius. Kiti išsaugojo ir pasitraukė į Vakarus su teisėtais lietuviškais pasais. Žinoma, antrasis okupantas davė dar ir savo "Ausweisus". Bet Ostlando pilietybės neįvedė.

2 str. 10 dalyje ir kitur - pilietybės atkūrimas tiems, kurie ją turėjo (?), bet yra netekę. Gaila, kad tarp pagrindinių šio įstatymo sąvokų nuo pat pradžių nėra vieno labai svarbaus palyginamojo nusakymo: pilietybės netekimas. Okupacijos faktas, kad ir kaip kam vaidentųsi, negali būti prilygintas visuotiniam pilietybės netekimui! Tas skirtumas lieka neišryškintas, gal neaiškus nė įstatymo leidėjui. Tai matoma ir toliau. Nors pilietybės netekimo atvejai nusakyti 24 str. kaip gana reti, daugiausia asmens sprendimu, bet netektosios "atkūrimas" plačiai dėstomas 2, 9, 12 straipsniuose tarsi kitu smegenų pusrutuliu. Turėtum tai lyg suprasti kitaip, nei "grąžinimą" netekusiajam (str. 13, 5 d., str. 21, 22). Turėtum, bet aiškumo nedaugėja. Įstatymuose jo turėtų būti kuo daugiau.

2 str. 17 dalis - Teisė atkurti... "iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiam". Ir vėl, ar birželio 15 dieną pilietybę kas nors atėmė? O jei neatėmė, tai ką atkurti? Pakaktų pratęsti, patvirtinti. Žiūrėkite 3 str. 1 dalį: pilietybė "grindžiama Lietuvos Respublikos (nuo 1918 02 16!) ir jos pilietybės tęstinumu". O to paties str. 8 dalyje: "pilietybės netenkama tik šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka." Tačiau juk netekimo dėl okupacijos nenustatyta! Priešingai, 3 str. primenamas pamatinis tęstinumas. Teisinis jovalas, sorry.

3 str. 4 dalis paliečia jautriausią vietą, pakartodama Konstitucijos normą: asmuo "negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atskirus atvejus". Jei prezidentė nebūtų vetavus toliau ėjusios piliečių nelygybės nuostatos, šią dalį derėtų papildyti intarpu: išskyrus "atskirus pavienius arba gausius atvejus". Vienas toks gausus atvejis buvo taikomas politiniams išeiviams - dėl šalies okupacijos. Daugiau gal nereiks.

5 str. 1 dalis apie asmenis, "kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną" yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turėtų būti papildyta - "ir tie gimę vėliau, kurie gimimu gauna LR pilietybę". Kitaip tie pavėlavusieji gimti - lyg ne piliečiai.

6 str. 2 dalyje, 8 straipsnyje ir kitur minimos LR piliečių pareigos. Matyt, mokėti mokesčius (sveikatos draudimo?), ginti tėvynę ir pan. - gal reikėtų apibrėžti, kad niekas nesigąsdintų. O ar neištikimas Lietuvai (pažeidęs šią pareigą) neteks pilietybės?

7 str. 2 dalis - "ištremtas (...) iki 1990 kovo 11 d." - atrodo, skirta ne tiems, kurie ištremti po 1990 03 11 (?!), todėl vertėtų bent sukeisti vietomis: "iki 1990 03 11 ištremtas" arba "laikotarpiu 1940 06 15-1990 03 11 ištremtas..."

7 str. 3 dalyje minima "pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 03 11" - Žiūrėti ankstesnę pastabą dėl 2 str. 3 dalies.

7 str. 7 dalyje - įvaikintas vaikas jau nuo 18 metų galėtų apsispręsti dėl vienos (įtėvių neprimestos) pilietybės.

9 str. 1 dalyje - "iki 1940 06 15 turėję..." Ir vėl, kada ir kokiu būdu (pagrindu) jie neteko? Štai 9 str. 2 dalyje jiems leidžiama atkurti, lyg jie visi būtų netekę, net ir tie, kurie nepriėmė kitos valstybės pilietybės. Žodis "atkurti" beveik visur netinka, nes tarsi legalizuojama okupacija. Tai parodo ir 21 str. 4 dalis - kitos pilietybės gavimas net ir okupacijos laikotarpiu (piliečiui neprotestuojant) gali būti prilyginamas įgimtos arba atkurtos LR pilietybės atsisakymui.

12 straipsnyje - "lietuvių kilmės asmenų" statusą ir teises Lietuvos Respublikoje galėtų nustatyti įstatymai, kurių nėra ir, manau, nereikia. Dar nežinoma tvarka dar Vyriausybės nenustatyti dokumentai "patvirtins"... Šiaip ar taip, jie būtų slidūs ir nelengvai parengiami, jei tik nelįsim į kortų džiungles, o visą tą laiką 12 straipsnis kabės ore kaip reklaminis balionas.

16 straipsnyje apie nežinomų tėvų vaiką, tampantį piliečiu, "jeigu nepaaiškėja"... O jeigu paaiškėja vėliau? Šiam atvejui reikėtų turėti nuostatą iš anksto. Keistai atrodo ir "turėtas (taip pat "turimas") vienintelis iš tėvų". Paprastai vaikas gimsta iš dviejų tėvų, tad ir turi du, nors kuris ir būtų nežinomas.

23 straipsnyje, tikrai manau, stoka 5 dalies: "... yra laisva valia prisiekę ištikimybę kitai valstybei arba jos struktūroms ir to neatsisakę" (sovietinei armijai prisiekdavo verčiami, ne laisva valia). Čia dar reikėtų apsibrėžti dėl laisva valia pasirašytų įsipareigojimų kitai valstybei, kurių taip pat būtų privalu oficialiai atsisakyti.

24 str. 2 dalyje praverstų patikslinimas dėl praeityje primestos SSRS pilietybės, kurią kas nors gal "tebeturi" arba tebėra Rusijos požiūriu saistomas (buvęs kariškis). Ši nuostata iš 1991 metų įstatymo turėtų būti pakartojama ir tvirta.

26 str. 3 dalyje sakoma, kad nepranešęs apie kitą savo pilietybę "atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus". Ar yra toks Baudžiamojo kodekso straipsnis? Šūviai į orą diskredituoja ir įstatymą, ir jo leidėją.

37 str. 2 dalis, į kurią siunčia tolesnieji 38 ir 39 straipsniai, turėjo nustatyti, kam paduodami prašymai dėl pilietybės; bet apgauna - tik tiek, kad "per Vyriausybės įgaliotą instituciją". Anksčiau buvo konkretu. Dabar Vyriausybė, ši ar kita, galės nurodyti nors ir vaikų darželį be jokių problemų dėl įstatymo, jo nepakeitus.

38 str. apibūdinami prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Ir vėl, pirmiausia reikia tikslinti ankstesnius straipsnius, nes atkūrimo reikmė kyla iš netekimo. Ar netekę yra tik tie dar negausūs, kurie po 1990 03 11 priėmė kitos valstybės pilietybę, ar ir masiškai dėl sovietinės okupacijos? Tai būtų nesusipratimas - jau kalbėta. Atrodo, rašoma vienaip, galvojama kitaip.

45 str. 5, 6, 7 dalys - dėl teisės į pilietybės išsaugojimą. Jokia, kad ir užslėpta forma, nebeturėtų galioti 1990-1992 metų išimtys nepiliečiams, liekantiems Lietuvoje su vėlesnio apsisprendimo (?) teise. Ir vėl nepilietis, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė nė nebuvo atimta, staiga turi teisę į "atkūrimą"... Reikia tikrinti ankstesnius pilietybės įstatymų niuansus, nes dabar (6 dalimi), atrodo, pripažįstama visi buvę užmarinuoti išsaugojimai ligi įsigalios šio įstatymo 12 straipsnis. 44 str. dukart paminimas 12 straipsnis, o šis apie kilmę nieko nesako, terandame abstrakčią nuorodą į nežinomus "Lietuvos Vyriausybės išduodamus dokumentus" daugiskaitoje.

Kodėl tame 45 straipsnyje 7 dalyje "teisę į LR pilietybės išsaugojimą patvirtinantis dokumentas" prilyginamas "lietuvių kilmę patvirtinančiam dokumentui"? Dar viena sumaištis. Juk nieko bendra neturintys dalykai.

46 str. konstatuoja, kad įstatymų arba reguliavimų apie lietuvių kilmės asmenis dar nėra, dar tik atsirasiančios "teisę atkurti" (!) ir lietuvių kilmę patvirtinančių dokumentų formos. O 46 str. (žiūrėti 44 str.) įsigalioja tuoj pat! Aišku, kad dabartinis įstatymas nė vienu straipsniu neturėjo įsigalioti anksčiau nei atsiras paminėtų dokumentų formos, arba dėl lietuvių kilmės visąlaik bus nesusipratimų.

Žinoma, tą patį baigiamąjį 46 straipsnį galima išaiškinti ir taip: kadangi Vyriausybė "iki šio įstatymo įsigaliojimo" privalo priimti dar visokius reikalingus teisės aktus, o to veikiausia nėra padaryta, tai ir įstatymas - kovų bei minų laukas - ne tik pagal 44 str., bet ir pagal jo 46 straipsnį dar nėra įsigaliojęs. Kažin ar įsigalios 2011 metų balandžio 1-ąją.

Tai kol kas geriausia. Bet kuriuo atveju, Seimui reikia pasiraitoti naujesnes rankoves ir imtis Pilietybės įstatymo skubaus ir gana generalinio taisymo.

Prisiimdamas dalį kaltės, kad nesikišau anksčiau,

Vytautas LANDSBERGIS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"