TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pilkas krizės veidas

2009 03 31 0:00

Ar krizė turi veidą? Ar galima jį pamatyti, jei tiesiog gyveni, vaikštai, kažką veiki neskaitydamas laikraščių, nesidomėdamas kita žiniasklaida, iš kurios paprastas žmogus sužino apie tai, ko pats savo kailiu dar nepatyrė?

Susimąsčiau apie tai kraudama lagaminą kelionei į gretimą Latviją, kuri, kaip žinome iš žiniasklaidos, į krizę įklimpusi kur kas giliau nei kitos Europos Sąjungos šalys.

Pastarąjį kartą Rygoje lankiausi kiek daugiau nei prieš trejus metus. Ir grįžau sužavėta. Mat, ruošdamasi miesto 800 metų jubiliejui, sostinės ir šalies valdžia nepagailėjo nei išmonės, nei lėšų Rygos tvarkymui, o laiko po šventinių renginių nebuvo praėję tiek daug, kad atnaujinti fasadai būtų spėję apsilupinėti. Tad tiesiog svaigau iš susižavėjimo, "atrasdama" vis naujus kruopščiai sutvarkytus, išpuoštus kvartalus ar atskirus pastatus, kiemus, jaukias kavinukes, aristokratiškus pasažus... Didžiausią įspūdį darė žmonės, jų linksmas šurmulys gatvėse, ypač - senamiestyje. Mat konferencijos svečius apgyvendino senojoje Rygos dalyje. Po visokių posėdžių tekdavo grįžti gana vėlai, įspūdis buvo toks, kad senamiestyje para be pabaigos... Yra tik nuotaikinga, žvali pradžia. Visur buvo pilna jaunų ir nelabai jaunų žmonių, skambėjo gyva muzika, ir nors metų laikas buvo ne pats gražiausias, lapkričio pabaiga-gruodžio pradžia, netrūko gėlių ir kitų ryškių spalvinių akcentų.

Iš dabartinės savo viešnagės Rygoje parsivežiau visai kitokius įspūdžius. Nors vėl gyvenau senamiestyje. Ir metų laikas - nei žiema, nei pavasaris. Bet miestas buvo kitas. Ypač - senamiestis. Visas papilkėjęs, pritilęs. Muzikos - jokios. Žmonių - mažai, nors buvo savaitgalis. Kai kurios gatvės visai tuščios, net vaikščioti buvo nejauku... Gyvą koncertą vis dėlto girdėjau, bet ne ištuštėjusiame senamiestyje, o geležinkelio stoties rajone, kur judėjimas didesnis, daugiau žmonių. Ten du plunksnomis ir kitais būtinais atributais pasipuošę tamsaus gymio indėnai (o gal "indėnai"?) grojo savotiškas, bet labai malonias melodijas. Tik nepastebėjau, kad kas būtų jiems kokį latą ar santimą numetęs.

Šįkart itin nemaloniai nustebino šiukšlės. Tiek daug jų Rygoje buvau mačiusi nebent sovietmečiu. Ypač nešvaru požeminėse perėjose. Kur šiukšlės, ten ir elgetos. Žinoma, šiais laikais jų galima pamatyti visur, bet Rygos elgetos, palyginti su Vilniaus ar Sankt Peterburgo, pasirodė ypač nuskurę ir kažkokie agresyvūs, pabrėžtinai bruko į akis savo tuščias skardinukes.

Parduotuvėse, kaip ir prieš keletą metų, netrūko nei prekių, nei paslaugių pardavėjų, bet klaikiai trūko pirkėjų. Jei pasirodydavo vienas ar du, tai jau šventė pardavėjams, jei trys - jau visa minia. Net gėrimų parduotuvėse pirkėjų nepastebėjau. Kavinės taip pat ištuštėjusios. Gal krizė privertė brolius latvius griebtis abstinencijos ar gėrimų, parduodamų ne tokiose prašmatniose parduotuvėse?

Nykumo įspūdį dar labiau stiprino tušti vitrinų langai, "papuošti" skelbimais "Išnuomojama", "Parduodama". O juk anksčiau čia būta parduotuvių, kavinių!

Kiek daugiau pirkėjų sukiojosi maisto parduotuvėse ir knygynuose. Tuo, kad valgyti žmonėms norisi visada, stebėtis netenka. Bet kad krizė sustiprintų dvasinio peno poreikį - tai jau įdomu. Kad tai nėra atsitiktinis ar grynai latviškas reiškinys, patvirtina ir mano neseni įspūdžiai iš krizės apimtos Rusijos. Keliaujant visuomeniniu transportu (dažniausiai - metro) iš vienos Sankt Peterburgo bibliotekos į kitą, į akis krito gausybė skaitančių keleivių. Kadaise Sovietų Sąjunga, ypač Maskva ir Leningradas, stebino užsienio turistus viešajame transporte į knygas panirusiais keleiviais. Tačiau po 1993 metų jų skaičius smarkiai sumažėjo ir, įsigalint putiniškai demokratijai, artėjo prie nulio. Dabar, krizės akivaizdoje, kai dėl finansinių sunkumų sunyko šunų mylėtojų gretos, knyga vėl tapo geru, jei ne geriausiu žmogaus draugu. Tik Rusijoje, kaip man pasirodė, knyga norima užsidengti nuo krizės ir nematyti susirūpinusių veidų, negirdėti nerimą keliančių kalbų, Rygoje - kitaip. Žmonės čia į krizę žvelgia atviromis akimis ir apie algų mažinimą, atleidinėjimą iš darbo kalba garsiai ir visur tiek latviškai, tiek rusiškai. Tiesa, rusiškai gal kiek garsiau, emocingiau.

Visa tai - įspūdžiai, nors skaitytojas laukia konkretumo. Bent jau kokių nors apibendrinimų, išvadų. Ką gi: krizė turi veidą! Pilką, nešvarų, nykų. Kai kas jį mėgina pridengti knyga. Ir tai teikia vilčių. Nes knyga geriau nei plyta ar grindinio akmuo, paleistas į valdžios langus.

Tai - savotiška atmintinė tautai. Galima ir kitaip. Pavyzdžiui, nedejuokite, broliai ir sesės lietuviai: pas mus geriau nei Latvijoje ar Rusijoje!

Bet tas gerumas laisvosios rinkos ir globalizacijos sąlygomis, kai visur laisvai juda ne tik kapitalas, bet ir krizės - toks trapus, toks nepastovus dalykas! Kaip ir minios nuotaikos: šiandien ji garbina, rytoj - apspjaudo ir sutrypia. O tai jau - atmintinė valdžiai!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"