TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pirmajam rinkimų turui pasibaigus

2014 05 15 6:00

Pažvelkime, ką atskleidė pirmasis prezidento rinkimų turas. Pirma, pasibaigė Artūro Zuoko era. Ilgą laiką perspektyviu laikytas politikas ir viešųjų ryšių genijus patyrė pralaimėjimą, po kurio vargu ar kada atsigaus. Iškalbos kerai išblėso, kelionė per įvairias partijas gali kelti tik šypseną, o savos komandos sulipdyti niekaip nepavyksta.

Antra, partijų vykdoma rinkimų kampanija yra veiksminga. Zigmantas Balčytis, nors nėra politikos naujokas, iki šių rinkimų tikrai nepriklausė žinomų ir populiarių politikų grupei, todėl jo patekimas į antrąjį turą iš esmės yra partijos nuopelnas. Tam tikra dalimi tai tinka ir Artūrui Paulauskui (pavyzdžiui, Kėdainių rajone jis gavo rekordinius sau 26 proc. balsų), nors partijos parama jam buvo kiek menkesnė.

Trečia, atsiskleidė Valdemaro Tomaševskio dviveidystė. Iki šiol Varšuva jį laikė lyg ir savu, tačiau galutinai paaiškėjo, kad tai į Kremlių orientuotas politikas. Įdomu, kaip ilgai jam seksis žaisti dvigubą žaidimą ir mėgautis parama net iš dviejų sostinių?

Ketvirta, per pirmuosius rinkimus, kuriuose dalyvavo Dalia Grybauskaitė, ji surinko ir vadinamuosius protesto balsus, tačiau kaip penkerius metus buvusi valdžioje politikė, žinoma, šį kartą negalėjo jų tikėtis. Jie atiteko Nagliui Puteikiui. 9,3 proc. rinkėjų balsų – neblogas šio kandidato pasirodymas. 2008 metų Seimo rinkimuose Tautos prisikėlimo partija gavo 15 proc. rinkėjų balsų, 2012 metais "Drąsos kelias" - 8 procentus. Taigi protesto balsų kiekis svyruoja šiame intervale.

Penkta, rinkėjų aktyvumas nebuvo menkas, nors dažnai skambėjo skundai dėl prėskos rinkimų kampanijos. Rinkimų kampanija iš tiesų nebuvo nei ryški, nei intriguojanti, tačiau vargu ar dėl to reikia labai liūdėti. Toks atokvėpis Lietuvai nėra blogas dalykas, o santykinis ramumas nemaža dalimi buvo nulemtas objektyvių veiksnių.

Dalis kandidatų neturėjo rinkimų programos arba joje apsiribojo bendrais teiginiais, tačiau tokia padėtis nemenka dalimi užprogramuota politinėje sistemoje. Konstituciniai Lietuvos prezidento įgaliojimai gana menki. Yra nedaug sprendimų, kuriuos prezidentas gali priimti vienas, nedalyvaujant kitoms institucijoms. Seniai pastebėta, kad esama neatitikimo tarp nedidelių prezidento galių ir tos reikšmės, kurią prezidento institucijai suteikia tiesioginiais rinkimais gautas mandatas. Tad turbūt labiau stebintų ne rezervuotas ir apibendrintas kandidatų kalbėjimas, o žarstomi konkretūs pažadai ir įsipareigojimai, kurie dar labiau sužadina ir taip jau ne visai pagrįstus rinkėjų lūkesčius.

Rinkimų kampanijos aštrumą sušvelnina narystė ES. Dešimtmečio ES paminėjimas net gal kiek netikėtai atskleidė didelį visuomenės konsensusą šiuo klausimu. Natūralu, kad Europos politikos darbotvarkė tiesiogiai ir netiesiogiai veikia Lietuvos politiką, suteikia jai stabilumo. Lietuva dabar nesprendžia klausimo „arba – arba“, „būti ar nebūti“, tad natūralu, kad politinėje kovoje aštrių klausimų liko mažiau.

Klausantis kai kurių komentatorių atrodo, kad jie geriau išmano JAV politinę sistemą, o ne Lietuvos. Pateikiamas JAV pavyzdys, kuriuo siūloma sekti ir Lietuvai, kad prezidento rinkimų kampanija vyktų trejus metus su daugeliu etapų ir išankstinių balsavimų. Tačiau juk JAV prezidentas kartu yra ir vyriausybės vadovas, turintis didžiulius įgaliojimus, o kopijuoti vien rinkimų kampanijos pobūdį būtų grynas nesusipratimas.

Televizijos amžiuje negalime gyventi be intrigos, nuolatinio nervų kirbinimo, be vis ryškesnių spalvų, vis siautulingesnių emocijų. Viešųjų ryšių specialistai ir žiniasklaidos apžvalgininkai pasmerkė prezidento rinkimų kampaniją: kodėl nebuvo šou? Kaip kandidatai drįso atimti iš publikos šį malonumą?

Tačiau reikėtų įvertinti tai, kad šou nemenkai kainuoja. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Miestas, apklijuotas rinkimų plakatais, atrodo gražiai, tačiau po savaitės iš jų lieka draiskalai bei šiukšlės. Keletą metų Lietuva sekė kvapą gniaužiantį violetinį šou, tačiau galų gale ar daug žmonių jis padarė laimingų?

Jei yra kova, neišvengiamai vieni laimi, o kiti patiria pralaimėjimą. Kai kam turbūt norėtųsi, kad pasibaigus rinkimams dalis žmonių triumfuodami išbėgtų į gatves, šaudytų saliutai, o kiti skęstų neviltyje ir kristų veidu į samanas. Žinoma, viešųjų ryšių specialistams ir žurnalistams tai būtų naudinga – jie galėtų visa tai profesionaliai įvertinti ir galbūt net uždirbti papildomų pinigų. Tačiau kažin ar tai iš tikrųjų toks jau gėris valstybei.

Arši rinkimų kova yra įdomi, tačiau sukuria nestabilumo jausmą, be to, kyla pavojus, kad bus priimti populistiniai sprendimai, švaistomos valstybės lėšos. Taip buvo, pavyzdžiui, prieš 2008 metų Seimo rinkimus, kai valstybei buvo primesti didžiuliai įsipareigojimai nepaisant "Sodroje" atsivėrusios milijardinės skylės. To pasekmes jaučiame iki šiol.

Vis kyla diskusijų dėl rinkimų kampanijos finansavimo apribojimų tiek pritraukiant aukų, tiek nustatant viršutinę ribą išlaidoms. Suprantama, dėl pajamų ir išlaidų ribojimo rinkimų kampanija netenka dalies spalvų. Tačiau stambesnės aukos kažin ar siūlomos tik dėl gražios idėjos – dažnai už tokias aukas politikai vienaip ar kitaip turi atidirbti. Išvis pinigai politikoje – slidus dalykas. Prisiminkime, kad Valdas Adamkus 2003 metais pralaimėjo rinkimus likdamas su didžiule skola, kuri vėliau buvo padengta neskaidriai, paliekant didžiulę dėmę politiko biografijoje. Būtų geriau, kad tokia ar panaši istorija niekada nepasikartotų.

Diskusijas dėl finansavimo ribojimo dažniausiai inspiruoja viešųjų ryšių specialistai arba žurnalistai, kurie rinkimus, gal ir patys to nejausdami, pradeda vertinti valdžios paėmimo technologijų požiūriu: reikia patraukti žmonių dėmesį, pataikyti į jų emocijas, įkalti jiems į galvą vieną ar kitą šūkį. Tačiau vienas ar kitas sėkmingai „išsuktas“ šūkis nereiškia, kad atitinkamas kandidatas iš tikrųjų geriausiai pasirengęs turėti postą. Kadaise per savo rinkimų kampaniją Rolandas Paksas nusileisdavo sraigtasparniu iš dangaus, organizuodavo grandiozinius koncertus bei fakelų eitynes, tačiau ar yra miela tai prisiminti?

JAV laikoma, kad didelis kiekis surinktų aukų ir sėkminga rinkimų kampanija liudija gerą kandidato pasirengimą ir jo vadybinius sugebėjimus, tačiau visai nebūtina tai tiesiogiai pritaikyti Lietuvoje.

V.Adamkus ir D.Grybauskaitė prezidentais tapo kiek panašiu būdu. Greičiausiai iš pradžių jie ir nesvajojo apie prezidento postą. Tačiau atsitiko taip, kad daugelis žmonių įžvelgė juos turint prezidento potencialą ir ėmė kviesti dalyvauti rinkimuose. Žengiant pirmą žingsnį prezidento posto link šiems kandidatams nereikėjo ypatingų pastangų ar technologijų. Šis kelias ne toks triukšmingas ir ryškus, tačiau yra visai neblogas demokratijos pavyzdys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"