TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža

2016 07 03 6:00

Kristus yra pasakęs, kad Jis yra vynmedis, o mes šakelės. Kad nuo Jo atsiskyrę negalime nieko nuveikti (Jn 15, 5). Šis žemėje regimas vynmedis, į kurį buvome įskiepyti per Krikštą, yra Kristaus įkurtoji Bažnyčia, kuri sudaro Dievo šeimą ir tęsia Jo pradėtą išganomąją veiklą. Dar daugiau – Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas. 

Tai sunkiai suprantamas, veikiau patiriamas tikėjimo slėpinys – itin svarbus. Mat ši tiesa padeda pamatyti Bažnyčią ne tik kaip institucinę – žmonių valdomą, bet ir kaip dievišką – Šventosios Dvasios vedamą. Tik Jos malonių dėka Bažnyčia, kaip vynmedis, nepaliaujamai stiebiasi į Dangų ir savo šakeles – Bažnyčios narius – bei jų vaisius kelia į Dievą.

Kad šis vynmedis būtų sveikas, stiprus ir vaisingas, jam, kaip ir kiekvienam augalui, yra būtina saulės energija, vanduo, gera dirva ir tinkama priežiūra. Tačiau tai nepaprastas vynmedis, kuriam prižiūrėti reikalingos ir nepaprastos priemonės. Tos priemonės yra Šventosios Dvasios teikiamos charizmos bei dovanos, o su dovanomis yra taip, kad jas reikia priimti, jomis džiaugiamasi tik tuomet, kai jos išpakuojamos.

Štai dėl Šventosios Dvasios dovanų priėmimo bei „išpakavimo“ neretai ir kyla problemų, mat Dievas nedaro stebuklų spragsėdamas pirštais, bet visada pašaukia bendradarbius, kurie kviečiami tapti Jo planų įgyvendintojais ir malonių tarpininkais. Bendradarbius, kurie turi laisvą valią, todėl nepastovūs, vieną dieną – šventieji, o kitą – nusidėjėliai. Ši dinamika yra nuolatinė, mat nėra šventųjų be praeities ir nusidėjėlių be ateities. Šventasis yra tas, kuris parklupęs ne pasiduoda, bet keliasi ir vėl kovoja dėl ištikimybės Kristui bei Jo mokymui.

Bažnyčiai ypač reikia Dievui atsidavusių vynuogyno darbininkų, kurie būtų Dievo malonės laidininkai visam pasauliui. Ir nors atrodo, kad šiandien šių darbininkų ypač trūksta, iš tiesų Dievas nenustoja jų kvietęs. Reikalas tas, kad arba mes per mažai parodome Dievui, kad mums jų reikia, arba didelė dalis pašauktųjų dėl įvairių priežasčių neatsiliepia į Dievo kvietimą. Mat ne kiekvienas išdrįsta išeiti į pasaulį kaip avinėlis tarp vilkų, neturėdamas nei piniginės, nei krepšio, nei autuvo (Lk 10, 3–4) – neturėdamas garantijų, bet būdamas turtingas pasitikėjimu į Dievą. Priešingai, visi trokšta saugumo, materialinės gerovės, karjeros, o vynuogyno darbininko žemiškoji karjera yra sunkus ir daug nuolankumo reikalaujantis triūsas dėl sielų išganymo – tai pašauktajam ir malonė, ir tarnystė. Deja, tarnavimas Kristui šiandieninėje malonumų visuomenėje neatitinka šio laiko madų ir laimingo gyvenimo „standartų“, net jei tai garantuoja džiaugsmą, kad tavo vardas bus įrašytas Danguje (Lk 10, 20).

Tad mums kiekvienam šiandien išties kyla būtinas reikalas melstis už dvasinius pašaukimus. Ne tik melstis, bet ir apginti šio kelio grožį, nes pasaulio dvasia nuolat stengiasi jį supurvinti, kadangi žmogus su sutana žadina sąžines, kurias norima užmigdyti, primena tai, nuo ko norima pabėgti – nuo tiesos, nuo tikrosios laimės, nuo Dievo. Dėl to Prancūzijoje apspjaudomi ir teisiami kunigai, kadangi nešioja sutaną (lygiai kaip ir Kristus). Dėl to paties kovojama ir siekiant pašalinti iš viešosios erdvės kryžius.

Jeigu nebebus šių ženklų gatvėse, kas žmonėms primins apie Dievą? Jeigu truks šventų vynuogyno darbininkų, kas tuomet prižiūrės didįjį vynmedį? Kas purens jo žemę, kuri, kaip ir mūsų širdys, nuolat linkusios dėl nuodėmės užkietėti? Ar pajėgsime patys išrauti ydų piktžoles iš mūsų širdžių, jei nebus tų, per kuriuos klausykloje pats Dievas pasigaili, atleidžia ir sustiprina? Kas patręš vynmedį, jeigu mūsų siela liks alkana be Dievo žodžio? Kaip mes liksime susivieniję su Dievu, jei nebebus kam teikti Kristaus Kūno? Kas palaistys šį vynmedį maldomis, jei ne Dievo tam pašaukti tarnai? Galiausiai, kas apgins avis nuo vilkų ir nuves jas į Tėvo namus?

Jei truks šių Dievo malonių tarpininkų, ištikimų vynuogyno prižiūrėtojų, vynmedis pradės džiūti, nebeteiks vaisių, o mes patys atkrisime nuo Jo ir nebeturėsime gyvybės. Todėl kiekvienas krikščionis turėtų bent jau melsti Dievą, kad atsiųstų į savo vynuogyną daugiau šventų darbininkų, nes Vakarų pasaulyje darosi sausa, plečiasi netikėjimo dykuma, kuriai numalšti pradeda trūkti dvasinių gaivintojų, žinančių, kur ir kaip pasemti gyvybės vandens, kad mūsų širdys atsigautų ir subrandintų Dievui patinkančių vaisių. „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 36, 38).

„Viešpatie, atsiųsk į savąjį vynuogyną šventų darbininkų, kurie dirbtų karštai mylėdami ir akinami Šventosios Dvasios, neštų Kristaus išganymą ligi žemės pakraščių. Amen“ (malda sukurta Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikų).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"