TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Plačiai užmerktos akys – plačiai atvertos durys

2014 09 25 6:00

Labai dažnai bandymai perkelti į Lietuvą visai kitokios kultūros Europos šalių visuomenių praktiką į ją nesigilinant baigiasi liūdinančiais rezultatais. Dar liūdniau, kai Europos Sąjungos (ES) direktyvas įgyvendiname su tokiu provincialiu uolumu, kad plačiai atidarome vartus naujai praktikai, kurią ES senbuviai griežtai kontroliuoja. Būtent tai padaryta Lietuvoje įteisinus vidaus sandorius.

Apie ką kalbame? Vidaus sandoriai yra Viešųjų pirkimų įstatymo išimtis, kai perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskiro juridinio asmens statusą turinčia savo pačios kontroliuojama tarnyba ar padaliniu. Tokioms sutartims netaikomi įprasti viešiesiems pirkimams galiojantys reikalavimai. Nors klausimas iš tiesų problemiškas, visuomenės ir politikų akys yra tarsi užmerktos. Apie vidaus sandorių problemą kantriai kalba tik kelios su tuo dirbančios institucijos.

Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) nuo pat 2010 metų vidaus sandorių išimtį vertino kritiškai, perspėdama apie galimą tokių pirkimų sniego gniūžtės efektą. Pati taip pat balsavau prieš itin laisvo vidaus sandorių reguliavimo įteisinimą. Regis, perspėjimai pasitvirtina: neseniai paskelbtoje ataskaitoje dėmesį prikausto keli skaičiai. 2010-aisiais Lietuvoje įteisintų vidaus sandorių kasmet sudaroma vis daugiau: 2012 metais sandorių skaičius buvo 131 ir jų vertė siekė 278 mln. litų, o 2013 metais jų jau buvo 206 (bendra vertė 641 mln. litų).

Didėjantys skaičiai patys savaime nereiškia nieko bloga, tačiau reikia ieškoti jų priežasčių. Vidaus sandorių išimtis valstybės ir savivaldybės įstaigoms patraukli: juos sudarant nereikia skelbti konkurso, nereikia užtikrinti viešumo, nebūtina rūpintis mažiausia kaina, o visi konkurentai priversti palikti rinką. Ypač kai vidaus sandoriais perka vienintelis rinkos pirkėjas. Juo ir būna savivaldybė, perkanti atliekų tvarkymo ar panašias paslaugas. Nesirūpinant mažiausia kaina, galima užtikrinti paslaugų pirkimą iš pavaldžių įstaigų, o jų vadovais paskirti sau lojalius asmenis. Tai yra kaip motyvacija arba kaip atlygis. Schema puiki, galimybės plačios, tad ne veltui savivaldybės ir 2010 metais, ir dabar aktyviai palaiko liberalią vidaus sandorių reglamentavimo tvarką.

Pavaldžių įstaigų, su kuriomis galima nevaržomai sudarinėti vidaus sandorius, negali pritrūkti, nes jei kokioms nors paslaugoms teikti tokių nėra, galima paprasčiausiai įsteigti naujų. Kadangi naujų tarnybų steigimas didina biurokratiją ir atkreipia dėmesį, dar paprasčiau yra tiesiog perleisti esamoms įstaigoms papildomas funkcijas, leidžiančias teikti įvairesnių paslaugų vidaus sandoriais. Kiek yra tokių atvejų, tiksliai nežinoma, todėl Seime vykusios ekspertinės diskusijos dalyviams įsipareigojau kreiptis į savivaldybių asociaciją su prašymu pateikti duomenis apie savivaldybėms pavaldžias įstaigas, įsteigtas po 2010 metų, ir esamoms perleidžiamas funkcijas.

Iš principo visai nėra svarbu, ar kontroliuojama tarnyba pati realiai teikia perkamas paslaugas - ji gali nesilaikydama jokių viešojo pirkimo reikalavimų iš norimo šaltinio įsigyti paslaugą, kurią neva pati parduoda, ir kaip tarpininkė perparduoti perkančiajai organizacijai. Nesunku suprasti, kad jei tokiais metodais piktnaudžiaujama, valstybės lėšos leidžiamos nekontroliuojamai ir neefektyviai. Apie vidaus sandorių būdu išleistų mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo efektyvumą geriausiai gali atsakyti Valstybės kontrolė. Ką tuo metu gali padaryti įstatymų leidėjai?

Nuostatą griežtinti vidaus sandorių taikymo sąlygas palaiko tiek Specialiųjų tyrimų tarnybos, tiek VPT vadovai. Galimi pora logiškų žingsnių šia kryptimi. Pirmas, reikėtų ir pavaldžioms įstaigoms, iš kurių yra perkama vidaus sandorio būdu, suteikti perkančiosios organizacijos statusą. Tai uždarytų duris paslaugų perpardavinėjimui išvengiant kontrolės ir viešumo, nes kiekviena perkančioji organizacija privalo organizuoti viešuosius pirkimus bendra tvarka. Tokią pataisą mėnesio pradžioje įregistravau Seime, netrukus ji turėtų būti svarstoma.

Tačiau į klausimą galima žiūrėti ir griežčiau. Nuo pat vidaus sandorių įteisinimo Lietuvoje keliama ir nemažai palaikymo sulaukia idėja, kad ši išimtis būtų taikoma tik tais atvejais, kai rinkoje dėl objektyvių priežasčių nėra konkurencijos ir alternatyvių paslaugos tiekėjų.

Būtent tokie vidaus sandoriai, pasak įmonės atstovų, dominuoja „Lietuvos geležinkelių“ nekonkursiniuose pirkimuose. Absoliuti dauguma jų perkamų paslaugų yra arba specifinės paslaugos, kurių neįmanoma nusipirkti rinkoje (pavyzdžiui, lokomotyvų remontas), arba paslaugos, susijusios su skubiu vežimo saugumo užtikrinimu (pavyzdžiui, bėgių remontas). Pagrįstų išimčių tikrai gali būti. Tačiau ne mažiau pagrįsta ir Konkurencijos tarybos kritika, jog kartą pripažinę, kad tam tikrose srityse konkurencijos nėra ir jose reikia leisti vidaus sandorius, konkurencijos ten niekada ir nebesukursime. Kartą leidus, vidaus sandoriai uždaro duris į paslaugos rinką visiems kitiems dalyviams.

Visiškai uždrausti vidaus sandorių negalime, o ir pagrindas tam abejotinas. Tačiau griežtinti šios išimties taikymo tvarką galime ir turėtume. Atmerkę akis šiai problemai bent priverkime kol kas plačiai korupcijai atlapotas duris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"