TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Po „Auksinę lupą“ - „Šviesos“ redaktoriams

2015 06 06 6:00

Jau trečiąkart suku ratus po vadovėlių ekspoziciją Energetikos ir technikos muziejuje, kaip tas mokinukas iš „Šviesos“ logotipo.

Leidyklos sukakčiai skirta paroda kompaktiška, bet čia didelę dalį savo gyvenimo surastų ir suranda ištisos kartos (vadovėliai vienija tūkstančius: ir aš iš jo mokiausi... ir aš... ir aš...).

Leidėjai pasakojo, kad į juos vis kreipiasi kolekcininkai, norėdami kaip nors gauti vieną ar kitą seną, didesnės vertės įgijusį vadovėlį. Ne iš sentimentų. Aš mielai įsigyčiau savo pirmos klasės skaitinius „Vyturys“ - iš sentimentų dailininkės Laimos Barisaitės iliustracijoms, gražioms, aiškioms, paprastoms. Tiesa, paprastumas pasirodydavo gana sudėtingas - kai tekdavo užduotis persipiešti paveikslėlį į „savo sąsiuvinį“.

Vadovėlių apipavidalinimas - atskira įdomi tema. Pavyzdžiui, Vytauto Valiaus iliustruotų „Skaitinių“ IV klasei subtilumas. Arba šio dailininko pastangos sukurti vienodą tam tikro dalyko vadovėlių skirtingoms klasėms dizainą.

Vadovėlio vaizdas ar vienas jo sakinys gali suveikti kaip Marcelio Prousto pyragaitis. Ir paaiškėja, kad prisimeni viską viską, net kokie buvo orai sklaidant tas mokymo priemones (taip pat žinai, kuo dabartiniai atmosferos reiškiniai skiriasi nuo anuometinių). Visus veidus miestelio (Tauragnų) autobusų stotelėje ir rajoninio miesto (Utenos) autobusų stotyje!

Antai Arundhati Roy „Mažmožių dievo“ sakinys apie agurką lupančią Mažę-kočamą tik atkartoja pasąmonėje seniai įsirašiusį Benjamino Kiburio „Žemės ūkio darbų“ kaimo mokyklų IV-V klasėms teiginį: „Agurkų tėvynė - Indija." Vėl viskas iškyla, ribuliuoja, sukinėjasi zigzagais, nes niekur niekas nepradingsta: begaliniai daržai, protėviai, gabendavę savo „agurkinės žemės“ produkciją (Kėdainiams nesilyginti, ir tai paliudijo pati Eugenija Šimkūnaitė) į Sankt Peterburgą, mokyklos daržas, kuriame darbai rikiuoti ne pagal vadovėlius, mažo miestelio kultūros namai, į kuriuos daugiausia žiūrovų sutraukdavo indiškas kinas su keistomis agurkų tėvynės įsimylėjėlių dainomis ir šokiais, Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis apie agurkų ir karaimų sąsajas...

Verstinė Veros Korčaginos „Botanika“ V-VI klasėms buvo visai įdomi, bet dabar jau žinočiau, kaip padaryti dar įdomiau.

Labai svarbi „Žemynų geografija“ VI klasei. Keliauti! Veržtis! Kol kas tik apžiūrinėjant prastokos kokybės iliustracijas. Noras toks didelis, nenuslopinamas, minties jėga tokia galinga, kad visiškai aišku: visos geležinės uždangos subyrės.

O kaip vadinosi melžimo vadovėlis? Še tau ir „viską atsimenu“. Taip, „Gyvulininkystės praktikumas“, su karvių bandos nuotrauka viršelyje.

Kiek visko buvo, net ir vadovėlis „Traktorius“. Ir „Šeima“. Buvo „Fizika“, „Chemija“, „Matematika“, „Algebra“, „Geometrija“, „Astronomija“, ne visada greit įkandamų dalykų knygos. Įkąsti padėdavo kalba, aiški, sklandi, tiksli. Kalba buvo sutvarkyta - tik labai gerai arba puikiai (ne visada labai gerų leidinių). Tylieji „Šviesos“ žmonės - redaktoriai – dirbo labai sunkų darbą. Redaguoti mokymo priemonę - gal dar didesnė atsakomybė nei tobulinti kokį nors kitą leidinį.

Redaktoriai nematomi. Jie nesiveržia į viešumą. O jei ir veržtųsi, kas čia labai paisytų? Bet vis dėlto jais kartkarčiais pasidomima: kas sutvarko verstinių romanų stilių ir kalbą, kas pateikia pastabų ir patarimų dėl originaliosios prozos kompozicijos dalykų, kas vertina eilėraščių rinkinio vientisumą ir panašiai? Apie kai kuriuos nematomuosius išgirstame, aiktelime, kokie jie svarbūs.

O kas tvarko vadovėlių rankraščius? Gludina sakinius, daro mintis aiškesnes, sklandesnes, ištaiso ne tik kalbos klaidas, bet ir dalykinius netikslumus, kuriuos pražiūrėjo autoriai specialistai? Kartais vadovėlių redaktoriai nudirba tiek, kad galėtų pasirašyti kaip bendraautoriai. Nepasirašo...

Taigi šiuo, redaktorių indėlio įvertinimo, požiūriu vadovėliai lyg ir antrarūšiai, nors tai parankinės, tūkstančių naudojamos knygos.

Jau trečia kartą suku ratus po ekspoziciją ir atsiverčiu metrikas - pasižiūrėti, kas redaktorius. Mintyse daliju redaktorių premijas, „Auksines lupas“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"