TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Po kaitria pinigo saule

2008 06 02 0:00

Štai ir baigėsi pavasaris, sodų žydėjimas, įvairiabalsių paukštelių čiulbėjimas, bet vis dar verčia nerimauti nesibaigiančios šalnos... Sovietmečiu tokia nekalta frazė būtų tikusi Ezopo kalbos pradžiamoksliui. Dabar jau norėtųsi prabilti maždaug taip, kaip kadaise apie Rusiją yra kalbėjęs N.Černyševskis: "Vergų šalis, nuo viršaus lig apačios visur vergai." Tais laikais ir mes, lietuviai, buvome šios imperijos dalis. Neverta stebėtis, kad iki šiol išlikom jos paženklinti.

Bet kaip čia atsitiko, kad mes TADA, prieš dvidešimt metų, sugebėjom ir protu, ir širdimi pajusti, ką mums reiškia Tėvynė, Laisvė, Lietuva, kurios vidurinis skiemuo tarytum sako, jog TU ir esi jos viltis, jos ateitis? Iš tavęs - ir žodžiai, ir darbai.

Atsidusus vėl norisi grįžti prie Ezopo kalbos. Esam lietingo krašto žmonės, tačiau panašūs į dykumų agavą, kuriai pražydėti lemta tik kas pusšimtį metų. Paskui po jų dulkėtais lapais slapstosi graužikai, gyvatės, skorpionai. Dykumos saulė panaši į pinigą. O Lietuvoj pinigas brangus kaip saulė.

Kai kam Lietuvos persitvarkymo sąjūdis prasidėjo tuomet, kai jis buvo oficialiai įkurtas ir pavadintas tokia pat Ezopo kalba. Paskui daugelis Sąjūdį ėmė remti tada, kai pradėjo aiškėti, kad kompartija ir KGB nebeįstengs jo suvaldyti. Dar didesnei daliai lietuvių toks Tėvynės atgimimas atrodė savas kaip lietuviškas žodis, išsaugotas tremtyje ir lageriuos, kaip ilgą žiemą iškentęs rugio daigas - mūsų būsima duona, be kurios galėjom pražūti kaip tauta.

Ir save nekukliai priskirčiau tiems, kurių sąmonėj tautos atgimimo viltis, regis, niekad nebuvo užgesus, tos pačios vertybės tebėra gyvos ir dabar, nors daug kam atrodo senos ir nebemadingos. Bet aš, atleiskit, netikiu, kad nuo ateinančio rudens, kai Lietuvos mokytojams bus padidintos algos, tiek pat procentų pagerės ir švietimo kokybė. Bent jau tikėkimės, jog gimnazistai nebeiškels plakato (kaip Lazdijuose): "Jeigu sugrįžtų Stalinas, sutikčiau su gėlėmis". Pritariu garbiam kalbininkui Vytautui Vitkauskui, kuris su kartėliu prasitarė: "Lietuvoj jau reiktų steigti daraktorių mokyklą." (Jeigu kas nebežino, kas tie daraktoriai, pasakysiu, kad ir mano seneliai Žemaitijoj spaudos ir lietuviškų mokyklų draudimo laikais kvietėsi į namus raštingus žmones vaikams pamokyti. Tie daraktoriai, kaip ir knygnešiai, tuomet buvo tarsi mūsų prislopusios kultūros partizanai.)

Iš visų valdžių, sudarančių demokratinės valstybės keimarį, pati silpniausia Lietuvoj yra teisėtvarka. Jai vis trūksta ir trūksta "mechanizmų" kovoti su vienokiu ar kitokiu blogiu, tarsi papildyti paragrafų tomai galėtų pakeisti paprastų piliečių ir pareigūnų sąžinę, moralę, dorą, elementarų padorumą. Kiekvienai niekšybei, kiekvienai apsileidimo ar sukčiavimo formai, matote, reikia atskiro mechanizmo, o tam mechanizmui valdyti - dar naujų mechanikų, nors biurokratų jau turime tiek, kad jų užtektų naujam Baltijos keliui. Ano viltingo Kelio karikatūrai.

Po karšta pinigo saule tarpsta devynios galybės įvairiausio plauko parazitų, paplitęs girtuokliavimas. Beprasmės mirtys keliuose, gaisruose, vandenyse baisiai nuvertina ir tirpdo negausią mūsų tautą. Emigrantai - dar ne pats didžiausias blogis. Nors ir keiksnodama visas valdžios grandis, tauta dar turi galimybę daug ką pakeisti rinkdama naują Seimą ar naujas savivaldybes. Blogiausia, kad ji taip lengvai leidžiasi mulkinama. Štai vėl driežu, geguže verčiasi už nešvarios rankos anksčiau pagautos "darbo žmonių", "tvarkos ir teisingumo" partijos, kuriasi naujos akių dūmėjų grupės, lenktyniaudamos, katra savo "šūduką ant meduko" įvynios į spalvingesnį popierėlį. Išrinksime visų po kelis atstovus, sukviesime į Seimą kaip į Nojaus laivą ir vėl keiksnodami plukdysime valstybę, kur velnias įsakė?

Taigi švenčiame Sąjūdžio dvidešimtmetį. Vienas, dar jaunas ir stiprus, tarsi iš anų laikų ataidintis balsas mums pažįstamas iš visuomeninio transliuotojo - Lietuvos radijo ir televizijos (LRT). Tai Dariaus Kuolio ir Santalkos piliečių balsas. Prieš keletą dienų išgirdau, kad naujasis LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius ir šitą balsą ruošiasi nutildyti. Noriu pasakyti, jog tai ir mano, galbūt ir jūsų balsas. Negi, sakau, mes taip ir stovėsim nuleidę rankas, kaip dulkinais maišais apmaustyti?

"Proteli, proteli, nors paviešėti pareik", - mano vaikystėj sakydavo žemaičiai. Telieka pridurti - pareik ir pasilik su mumis bent jau iki ateinančių Kalėdų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"