TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Po nelaimės Alytaus mokykloje

2014 10 15 9:27

Alytaus Šaltinių pagrindinėje mokykloje antradienį įvykusi nelaimė skaudžiai palietė mūsų organizaciją ir asmeniškai mane, kaip mamą. 

Nežinodama visų priežasčių, nesiimu spėlioti, kodėl pro langą iššokusi mergaitė priėmė tokį sprendimą, tik per plauką nesibaigusį tragedija. Psichologams pabendravus su vaiku, tikiu, pavyks išsiaiškinti tikrąsias šio žingsnio priežastis ir kiek galima labiau padėti minėtai septintokei psichologiškai ir fiziškai sustiprėti. Vakarykštės nelaimės akivaizdoje noriu atkreipti dėmesį į tai, ko iš šios skaudžios situacijos turėtume pasimokyti mes, Lietuvos piliečiai.

Vakar kaip niekada aiškiai ir atvirai išgirdome visuomenę ir žiniasklaidą kalbant apie užsienin gyventi išvykusių ir su giminaičiais Lietuvoje paliktų vaikų problemą. Iš tiesų ši problema Lietuvoje egzistuoja jau seniai – gerą dešimtmetį ar net daugiau ir pastaruoju metu ypač aštrėja. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose neretai susiduriame su užsienin dirbti išvykusių tėvų paliktų vaikų atvejais. Tokios šeimos nelaikomos socialiai remtinomis, tad jas stebėti sunku, jos niekur neįtrauktos ir nesuregistruotos. Sunku būtų nurodyti net apytikslį jų skaičių mūsų šalyje. Nors ir negalėdami tiksliai apskaičiuoti problemos masto, žinome, jog ji egzistuoja ir kiek tik įmanoma, stengiamės apie tai kalbėti. Padedami rėmėjų, Lietuvoje likusiems emigrantų vaikams ruošiame pagalbos programą, kurią netrukus pradėsime vykdyti.

Emigrantų tėvų Lietuvoje paliktiems vaikams pagalbos reikia dėl to, kad fiziškai atskirtas nuo tėvų, vaikas jaučia ir psichologinę atskirtį. Jau vien faktas, kad negali tėvams bet kada paskambinti, nepavyksta jų kasdien pamatyti, po pamokų sugrįžus namo negali su tėvais pasidalinti dienos džiaugsmais ir rūpesčiais, vaikui reiškia labai daug. Ypač tai svarbu paauglystėje, kai tėvų supratimo reikia daugiau nei bet kuriuo kitu gyvenimo laikotarpiu. Seneliai ar kiti giminaičiai dėl savo amžiaus ar ne tokio gero pažinimo, dažnai sunkiai gali suprasti ir „pajausti“ vaiką. Sakau „pajausti“, nes būtent psichologinis „pajautimas“ ir fizinis ryšys (apkabinimas, paglostymas) yra svarbios, neperduodamos jokiais interneto kanalais ar programomis, tėvų ir vaikų bendravimo detalės. Fizinė gerovė tikrai nėra svarbiausia, ko reikia vaikui. Jei jos pakaktų, 30-yje organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kuruojamų dienos centrų neturėtume tiek emigrantų vaikų, ieškančių šilumos, supratimo, norinčių išsipasakoti ir būti išgirstais. Kai namuose prarandamas saugumo jausmas, vaikai jaučiasi apleisti, sunkiai integruojasi į visuomenę, nelengvai sprendžia kasdienius rūpesčius, dažniau susiduria su patyčių problema. Mūsų, Lietuvos piliečių, pareiga, pagal galimybes tokiems vaikams padėti.

Antrasis dalykas, kurį skatina apmąstyti vakarykštis alytiškės paauglės žingsnis, yra patyčių Lietuvos mokyklose problema. Pagal patyčių skaičių mokyklose, Lietuva pirmauja Europoje. Mūsų organizacijos psichologai, įvairių patyčių prevencijos programų metu lankydamiesi Lietuvos mokyklose, teigia, kad patyčių procentas jose – apie 60 proc. Tai reiškia, jog Lietuvos mokyklose patyčias patiria daugiau nei kas antras moksleivis. Lietuvoje atlikto „Neigiamos vaikystės patirties“ tyrimo metu įrodyta, jog vaikystėje keturis ar daugiau kartų patyčias patyręs žmogus net 14 kartų daugiau yra linkęs į savižudybę. Galbūt dėl patyčių gausos mokykloje, pasaulyje pirmaujame ir savižudybių skaičiumi? Švietimo ministerijos ir NVO vykdomos patyčių prevencijos mokyklose gausiai vykdomos programos niekada nebus efektyvios tol, kol Lietuvos žmonės nesupras, kad pradėdami nuo artimiausios savo aplinkos, situaciją keičiame kiekvienas iš mūsų. Sudrausminkime besityčiojantį, padėkime nuskriaustąjąm, atkreipkime dėmesį į apleistąjį, sukluskime, jei vaikas arba suaugęs žmogus kad ir juokaudamas ima kalbėti apie savižudybę.

Pasak tyrimų, jau keletą metų iš eilės Lietuvos vaikai yra nelaimingiausi pasaulyje. Tik mes, Lietuvos žmonės, galime pakeisti situaciją ir padėti mūsų šalies vaikams užaugti aktyviais, sąmoningais ir – svarbiausia – laimingais mūsų šalies piliečiais. Būkime sąmoningi, būkime pilietiški.

Autorė yra visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"