TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Po Vyriausybės kirčio

2012 06 20 5:14

Vyriausybė, kuriai buvo pareikšta kritikos, esą ji neskiria dėmesio nedarbui mažinti, pagaliau ėmėsi veiksmų. Seimą pasieks siūlymų liberalizuoti darbo rinką paketas. Teigiama, kad tai sumažins nedarbą, kurs naujas darbo vietas. Tačiau ar tai tikrai tos pataisos, kurių laukė Lietuvos bedarbiai?

Sunku pasakyti. Išsamesnio paaiškinimo, kokią įtaką turėtų priimtos Darbo kodekso pataisos, skaičių ar argumentų, Vyriausybė nepateikė. Be to, nežinoma, ar pataisos išvis bus patvirtintos Seime. Tačiau šių Darbo kodekso pataisų patvirtinimas Vyriausybėje vis dėlto turės tam tikrų pasekmių - Lietuvoje sužlugdyta Trišalės tarybos veikla ir galutinai nutrūko socialinis dialogas.

Galbūt Darbo kodekso pataisos iš tikrųjų reikalingos. Kai kurie ekspertai teigia, kad jos galėtų būti dar gilesnės, kompleksiškesnės. Tačiau politikoje, valstybės valdyme svarbu ne tik siekis, bet ir stilius - kaip sprendimai priimami, kaip jie pagrindžiami, paaiškinami. Sprendimų priėmimo būdas yra nepaprastai svarbus, nes visuomenę sukuria ne įstatymai, o bendros vertybės, palanki veiklai atmosfera, pasitikėjimas.

Įstatymai, kurie suvokiami kaip primesti, formaliai yra teisėti, tačiau demokratijos požiūriu netenka dalies savo legitimumo. Dabar Vyriausybė elgiasi tarsi tyčia kenkdama sau. Lieka tik gūžčioti pečiais ir stebėtis, ko čia daugiau - nekompetencijos ar arogancijos? Ministras pirmininkas Andrius Kubilius nepaliauja kartoti, kad Lietuva nuosekliai sieks prilygti Skandinavijos valstybėms. Tačiau jis nuosekliai mūsų kraštą veda priešinga kryptimi!

Skandinavijos šalys visų pirma išsiskiria pasitikėjimo lygiu, skaidrumu, interesų derinimo ir sprendimų priėmimo kultūra, o visa kita - išvestinis dalykas. Kaip elgiasi mūsų Vyriausybė, gerai iliustruoja minėto Darbo kodekso pataisų paketo genezė. Jis iš pradžių buvo siūlytas kaip savotiškas jaukas, derybų objektas - mainais į tai, kad Vyriausybė sutiktų padidinti minimalią algą.

Net jeigu tokioje "prekyboje" būtų tam tikros logikos, pasiūlymas nuskambėjo iššaukiamai, nes iškart buvo aišku, kad toks sandėris profsąjungoms nepriimtinas. Dabar minimalios algos klausimas lieka atviras, o pataisos, kurioms profsąjungos nepritarė, keliauja į Seimą.

Žodžiu, Vyriausybė tik imitavo kažkokias derybas, tarimąsi, o daro savaip. Dar blogiau, kad buvo šiurkščiausiai pažeistas Trišalės tarybos sutarimas, kurio daugiau ar mažiau buvo laikomasi ne vienus metus, Seimui teikti tik tas Darbo kodekso pataisas, dėl kurių sutarė socialiniai partneriai: darbdaviai ir profsąjungos.

Trišalė taryba nuo šiol nebetenka prasmės, socialinis dialogas, kuris yra demokratinių Vakarų valstybių visuomenės santvarkos pagrindas, iš esmės nutrauktas. Nežinia, kokį efektą turės Vyriausybės pateiktos pataisos, o konkreti žala visuomenės santarvei jau padaryta. Ir labiausiai tikėtina, kad ji padaryta be prasmės, nes profsąjungų triukšmingai kritikuojamos Darbo kodekso pataisos Seime likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų greičiausiai liks nepriimtos.

Dalis atsakomybės už nutrūkusį socialinį dialogą tenka ir profsąjungoms. Panašu, kad joms stinga lankstumo, valstybinio požiūrio, platesnio akiračio. Vis dėlto neatrodo, kad Vyriausybė šiuo atveju išsėmė visas derybų ir įtikinėjimo galimybes. Jei nepavyksta susitarti, visuomet didesnė kaltė tenka stipresniajai pusei. Šiuo atveju, be abejo, stipresnioji pusė yra Vyriausybė.

Ši Vyriausybė neturi socialinio jautrumo, nesuvokia būtinybės kurti darnią visuomenę. Tai atsispindi net gerais (bet nebūtinai realiais) siekiais pagrįstame dokumente, Lietuvos pažangos strategijoje "Lietuva 2030". A.Kubiliaus Vyriausybė per ketverius metus pastūmėjo Lietuvą priešinga kryptimi, nei skelbiama strategijoje. Pavyzdžiui, ką galima pasakyti apie "atvirą ir skatinantį dalyvauti", tai yra sumanų valdymą?

Tačiau svarbiausia, kad šioje technokratinėje vizijoje nematyti Lietuvos žmogaus. Tie, kurie rašė šią viziją, rašė apie save. Jie mąsto globaliai, yra verslūs ir dalyvauja aukštą pridėtinę vertę kuriančioje ekonomikoje. Tokių žmonių Lietuvoje yra, ir jų nereikia įtikinėti - nereikia net strategijų. Tačiau jų yra mažuma. Strategijos reikia merdinčiai provincijai, senstantiems, tuštėjantiems miestams ir miesteliams, strategijos reikia socialinei atskirčiai, nevilties apimtiems žmonėms, strategijos reikia kartai, kuri gali tapti mažaraštė, švietimui ir kultūrai.

Naujųjų technologijų ekonomika, kaip naujoji dievybė pašlovinta strategijoje, negali tapti problemų sprendimu. Taip, ji kuria gerai mokamas darbo vietas, tačiau sukuria jų mažai. Ten, kur šiuo metu driekiasi užribis, ši ekonomika neateis. Pastebėta, kad šios ekonomikos plėtra gali ne mažinti, o tik didinti socialinę atskirtį.

Būtų lengva ir paprasta, jei visuomenę sudarytų vien "drąsūs, stiprūs, vikrūs". Šiuolaikinė demokratinė valstybė vertinama ne pagal jos drąsiųjų drąsą, o pagal jos požiūrį į silpnuosius, pagal tai, kaip ji sudaro galimybes kiekvienam žmogui visavertiškai dalyvauti visuomeniniame, kultūriniame, politiniame gyvenime ir įnešti savo unikalų indėlį.  

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"