TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pobaudžiaviniai

2013 11 04 6:00

Vienas pobaudžiavinis antai patvarkė, kad mūsų skaudi istorija dideliam ponui nebūtų rodoma, nes ponui gali nepatikti. Vietinė ponia pritarė.

Padėtis nenauja, tik buvom primiršę. Pamanydavom, kad jau esam nepriklausomi. Kad krepšininkai, plaukimo ir kitos žvaigždutės, o dar ir dainuojanti pasaulinė Violeta padeda mums atgauti tautos garbės pojūtį. Neturim prieš nieką šliaužioti ir meilikaujamai tam niekui iš apačios į akis žiūrėti.

Žinoma, kai žiūri į akis tiesiai, ponas pyksta, bet kito kelio nėra, ir prieš dvidešimt su viršum metų jau buvom išmokę tiesiai žiūrėti.

Buvom ar tebesam? O sindromai gilūs.

Vis tęsiasi lietuviški tarpusavio svarstymai: kas brangiau, kas pelningiau, orumas ar pataikavimas? Ar nebesulinkti, kai žemina, o gal apsimesti, kad nieko; tegul anas kvailys gazu pučiasi, kad pažemino, o mes nuolankiai pasiglostysim pilvuką bei kišenę... Akis nuleidę, taip.

Pobaudžiaviniai veikėjai žinotų, kaip elgtis, o kiti mat gali padaryti šį tą kainuojančių klaidų.

Juolab kai muša. Pasiskundęs gali (kartais) sulaukti užtarimo, bet, policininkui, inspektoriui arba klasės auklėtojui nuėjus, juk sulauksi iš chuligano antra tiek. A, skundikas?!.. Todėl dažnas nei ginasi, nei skundžiasi.

Ar tai amžinoji išmintis, aprašyta kad ir liūdnai linksmojo Servanteso, ar vis dėlto lietuviška pobaudžiavinė?

Nūnai tie "pieniniai" dalykai kai kam svarbesni už garbę. Žinoma, geriausia būtų persiorientuoti į stabilias rinkas, kur pirkėjas nekvailioja dėl poniškų ambicijų, nešokdina rimbu, kad pasijustų gerėliau, nes vis tiek jaučiasi blogai.

Kai palygini su išsilaisvinimo laikais, kai dar sėdėjom uždaroj įsakomųjų užsakymų rinkoj visais 90 proc., o apstingę baudžiaviniai vadovai dūsavo: kaip gera, tik čia mūsų gerovė, - tai dabar jaučiamės išties geriau, į visas puses atsišlieję. Krutam ir pasirenkam.

Bet nuolat atsirūgta tarybiškai perpuvęs rėmuo: ai, gal nereikėjo kitur dairytis, kažko ieškoti, raudono pono erzinti... Vis tiek skūrą lupa už dujas, kiek panorėjęs, o dabar dar įkalbinės per tarnus, kad patys esam kalti. Nemokėjom trilinki "kalbėtis"... Mat kai kalbi stovėdamas kaip su žmogum, tai ne kalbėjimas, o įžūlumas. Nejau pamiršot, ką ponas mėgsta? Patys kalti, kaip ir anuomet dėl blokadų, dėl žudynių, dėl atsiųstų golovažudžių. Patys! Viskas.

Lietuviškus pieno produktus nūnai keliese platinom Europos Parlamente priklijavę lipdukus "Europiečiams nežalinga". Tačiau nesiūlau visai užmiršti senojo pono, nei koks jis, nei ką mėgsta. Tik nepersistenkim, Dievuli mano, vis bėgioti atsiprašinėti ir nebjaurokim nei tėvynės, nei jos kankinių. Jau turim savo pusėj visą Europos Sąjungą, geriau susivokusią, kalbančią ir už mus, tad nebevirpėkim anuo giliuoju pobaudžiaviniu refleksu. Jei kuris nors dinozauriukas ar mamutukas tebevirpa, įpilkime jam Telšės arba Rokiškio šilto pienelio.

Jei pradės briedus riaumodamas vaidinti tikrą dinozaurą, pasiūlykim žmogui įsidarbinti Grūto parke.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"