TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Policininko profesionalumas – 6 šoviniai per metus

2016 09 08 14:25

Šalies policijos sistema eina velniop, bet valdžiai tai nerūpi. Šovinių pratyboms skiriama vos keli per metus, fiziniam pasiruošimui išlaikyti sąlygos nesudaromos, o esminių žinių policijos pareigūnams suteikti nėra kam.

Policininkų kvalifikacija rūpinamasi tik „ant popieriaus“, o realybėje tai paliekama atsitiktinumui. Įdomu, kiek tragedijų prireiks, kad atsikratytume įsišaknijusio abejingumo?

Po pareigūno žūties Telšiuose daug dėmesio skirta informacijai, kaip šalyje paruošiami pareigūnai. Pateikiame iš kolegų įvairiuose rajonuose surinktą informaciją, koks iš tikrųjų yra rengimas ir kaip „rūpinamasi“ jų kvalifikacija.

Policijos pareigūnų paruošimas – pašaudyti kartą per metus

Gana daug pareigūnų šaudymo treniruotes turi... vos kartą per metus. Prieš pat šaudymo įskaitą. Ar jaučiatės saugūs tai sužinoję? Ne ką geriau yra ir su savigynos užsiėmimais. Na, o taktikos užsiėmimai tampa parodija. Tokia smulkmenėlė: jų metu apie pačią policijos taktiką beveik nekalbama.

Lietuvos policijos mokykloje policijos taktikos pagrindams skiriamos vos 24 val. Daug ką pasako tai, kad mokymams rekomenduojama 10–15 metų senumo literatūra. Apskrityse taktikos instruktorių apskritai praktiškai nebelikę. Nors atrodo sveikas protas reikalautų, kad tokį svarbų dalyką dėstytų profesionalai, tuo dažnai tenka užsiimti būrių vadams. Niekam neįdomu, kad jie ir patys turi itin ribotas galimybes savo kvalifikacijai kelti. Aklam tenka vesti aklus – na, ir ar toli šitaip tikimės nueiti?

Pavyzdžiui, oficialiai patruliams taktikos mokymai vyksta 2 val. per mėnesį arba pusvalandis per savaitę. Vis tik, kaip minėta, jų metu apie pačią taktiką kalbama mažai: tada dažniausiai apžvelgiami teisės aktai ar generalinio komisaro įsakymai. Tarkime, Rokiškyje, Jurbarke jų apskritai nėra (tik keli Jurbarko pareigūnai yra buvę mokymuose Lietuvos policijos mokykloje).

Atrodo, kur čia bėda, surenkime didelius bendrus mokymus su patyrusiais specialistais, ir viskas? Deja, susiklostė absurdiška situacija: darbo krūvis, reikalavimai auga, o policijos pareigūnų vis labiau trūksta ir, kaip matome, jų darbo sąlygos tapo tragikomiškos. Surengsime didelius mokymus – nebus kam gatvėse patruliuoti. Štai iki kokio absurdo Lietuvos policijos sistemą atvedė trumparegiai politikai.

Ir taip retų policijos pareigūnų kvalifikacijos kėlimo kursų turinys neruošia realiai rizikingai tarnybai. Tai reikalinga tik „varnelei“ užsidėti. Tapo daug svarbiau nenusižengti beprasmiams formalumams, o ne išsaugoti policininkų ir jų ginamų žmonių sveikatą ir gyvybę. Kada tapome tokiais beširdžiais cinikais?

Ar siekiama, kad policininkai bijotų ginklų?

Sukūrėme tokias taisykles, kurios pareigūnams suriša rankas. Jau vien dėl teisinių aspektų didžioji dalis pareigūnų bijo panaudoti ginklą – mažų mažiausiai už tai gresia tarnybinis patikrinimas. Tokiose jautriose situacijose, kai gali nužudyti žmogų, itin svarbi ir psichologinė pusė, deja, pareigūnai tinkamai neparuošiami ir šiuo aspektu. Policininkai dažnai pasitiki tazeriais, tačiau ne paslaptis, kad šie ne visada suveikia.

Tikimasi, kad pareigūnas veiks automatiškai bet kokioje, ypač ekstremalioje situacijoje, tačiau juokinga to tikėtis, jei nė prielaidų tam nesudarome.

Ne viename mieste šaudymo pratybos vyksta tik kartą ar du per metus. Neretai pasitreniruojama tik prieš pat įskaitą (t. y. pašaudai ir netrukus laikai). Šaudymo įgūdžius daugiau gali gerinti nebent varžybose dalyvaujantys pareigūnai. Rokiškyje, Šakiuose šaudymo pratybos vyksta kartą per metus, Pasvalyje – porą, Akmenėje šiemet jų apskritai dar neorganizuota. Net sostinės pareigūnai šaudymo pratybas turi tik du ar tris kartus.

Nieko nebestebina ir tai, kad pareigūnui skiriama tik 6–20 šovinių per metus (arba neskiriama visai). Su automatiniais ginklais situacija dar prastesnė. Dažnai net policijoje ne vieną dešimtmetį dirbę pareigūnai jais yra šaudę vos porą kartų. Kaip manote, kokius šaudymo ir ginklo naudojimo įgūdžius turi žmogus, jei jis ginklą išsitraukia kartą per metus?

Kokia yra situacija keliuose matome visi: nuo pareigūnų bando bėgti visi, kas netingi, tad policininkams būtini itin geri vairavimo įgūdžiai. Vis dėlto realybėje ekstremalaus vairavimo kursų trūksta visose apskrityse. Kai kurių mažesnių, atokesnių miestų pareigūnai tik būna girdėję, kad tokių mokymų apskritai būna.

Kovinė savigyna taip pat apleista – arba į tai visai nekreipiamas dėmesys, arba ji būna kartą-tris per metus. Net ir vykstant mokymams, neretai jie būna paviršutiniški ir norimos naudos neatneša. Nors yra savaime suprantama, kad geras fizinis pasiruošimas šioje srityje būtinas, ne visi policijos komisariatai turi sporto sales (ar susitarimus jomis naudotis). Be to, neretai ten, kur ir yra sporto salės, jos būna prastos būklės.

Fizinis pareigūnų pasiruošimas – kiekvieno asmeninis reikalas; mūsų ir mūsų šeimų saugumas – irgi mūsų pačių bėda? Jei toliau laikysimės tokios „logikos“, baisu pagalvoti, kokioje visuomenėje turėsime gyventi.

Idealus policininkas: viską gali, nieko nereikalauja

Šiuo metu dėl pareigūnų trūkumo įsivyravo praktika, kad į iškvietimus reaguoja tas, kas yra arčiausiai. Kaip ir Telšių atveju, būna, kad policininkai turi reaguoti į ne savo specializacijos įvykius. Teoriškai: kiekvienas pareigūnas turėtų mokėti reaguoti į įvairias situacijas, nes per mokymus būsimieji pareigūnai nėra kategoriškai profiliuojami ir konkrečią specializaciją įgyja tik prieš ateidami į padalinius. Visgi realybėje jų parengimas ir vėlesnis kvalifikacijos kėlimas nėra pakankamas, kad iš jų būtų galima pagrįstai to reikalauti.

Kai kur budinčių operatyvinių grupių pareigūnų dirba labai mažai ir keletui žmonių užkraunamas milžiniškas krūvis. Pavyzdys galėtų būti kad ir Akmenė, kur operatyvinėje grupėje budėdavo kad ir patyręs, bet tik vienas policijos pareigūnas. Ką jis būtų galėjęs padaryti, jei nuvykęs į įvykio vietą būtų susiduręs su recidyvistų kompanija?

Policijos sistemos bėdos nėra tik pareigūnų reikalas. Nuo to priklauso saugumas ir tvarka šalyje. Jei tikimės, kad, ištikus bėdai, būsime apginti, privalome sudaryti normalias darbo sąlygas tiems, kurie dėl mūsų pasiruošę rizikuoti savo gyvybe. Jei nieko nekeisime, tokių tragedijų kaip Telšiuose neišvengiamai bus daugiau. Pradėkime spręsti problemą dabar, o ne laukime dar kelių policijos pareigūnų žūties, kad atsibustume.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"