TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politika be lyderių

2016 07 08 6:00

Pastaruoju metu nuolat kalbama apie lyderystę. Lyderystę visur. Tačiau lyderystė Lietuvos politikoje – itin retas reiškinys. Lyderystės ir asmenybių problemą dar labiau iškelia ir sistemingai pasirodantys teiginiai, kad tauta turi tokį Seimą, kokio nusipelnė. 

Čia galima prisiminti ir Winstono Churchillio frazę, jog geriausias argumentas prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su statistiniu rinkėju. Sunku nesutikti. Tačiau kodėl tada kitos valstybės žengia į priekį sparčiau, socialinė atskirtis jose mažėja, o Lietuvoje tik didėja. Kaip kitos valstybės sukūrė pažangą, iki kurios mums dar toli? Ar tikrai jų piliečiai yra vertesni turėti geresnę valdžią?

Taip, Seimą renka tauta. Piliečiai atiduoda savo balsą. Kai kurie – galvodami, už ką balsuoja, kai kurie – per daug nesigilindami, o tiesiog balsuodami pagal principus – „šitas atrodo visai nieko“ ar „gal šitie nauji ką gero padarys“. Tačiau ar galima nepasitikėjimą Seimu vertinti tik kaip lietuviško charakterio – visada į viską žiūrėti su nepasitenkinimu ir net pavydu – pasekmę, kad išsirenkame panašius į save? Pasitikėjimas Seimu visada yra rekordinėse žemumose (remiantis „Vilmorus“ apklausomis, Seimu nepasitiki 58,6 proc. gyventojų, o pasitiki 10,5 proc. jų), kaip ir pasitikėjimas politinėmis partijomis (nepasitiki 67,2 proc., pasitiki 7,8 proc.). Tačiau ar tai tikrai lietuviško charakterio pasekmė? Ne visai taip.

Pasitikėjimas parlamentu ir politinėmis partijomis menkas daugelyje valstybių. Pažiūrėkime kad ir į tas pačias JAV, kurios nors ir yra prezidentinė valstybė, bet parlamento vaidmuo itin svarbus. Kongresas jau ne vienus metus užima žemiausią poziciją, o šiuo metu jo darbą neigiamai vertina 80 proc. gyventojų. Daugelyje šalių parlamentas ir politinės partijos visada vertinami labiau neigiamai negu teigiamai. Gyventojų emocinė iškrova pirmiausia tenka būtent jiems. Tačiau, kita vertus, juk pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Tai, kaip radikaliai iki šiol Lietuvoje keisdavosi valdančioji dauguma, rodo ne tik nuolatinį lietuvių nepasitenkinimą, bet ir valdžios nesugebėjimą darbais užsitikrinti pasitikėjimo.

Jei toliau laikysimės požiūrio, kad politikai yra tokie, kokių nusipelnėme ir kokia yra visa tauta, Lietuva bus pasmerkta toliau gyventi šiame užburtame rate ir valstybėje, iš kurios žmonės masiškai emigruoja, kurioje didėja socialinė atskirtis, kurioje žmonių atlyginimai neleidžia gyventi oriai, kurioje visi abejingi vieni kitiems. Ir čia derėtų grįžti prie pradžioje iškelto lyderystės klausimo. Juk tik lyderiai, nebijantys būti ir nepopuliarūs, ir einantys prieš srovę, keičia valstybes, keičia politiką, priima sprendimus ir prisiima už juos atsakomybę, keičia žmonių gyvenimą ir gali keisti tą patį statistinį rinkėją. Lyderiai aplink save kuria ir atitinkamą aplinką bei paskui save gali vesti mases.

Tik lyderis gali eiti kalbėtis su žmonėmis, aiškinti, įtikinti savo idėjų ir sprendimų reikalingumu. Tuo metu Lietuvoje saujelė pasirodžiusių protestuotojų, kad ir kas jie būtų, premjerui visada sukelia didžiausią nepasitenkinimą. O ar pamėgino premjeras kada nors tiesiog pas juos nueiti, atsisėsti šalia ir padiskutuoti? Ne. Priimančio įstatymus Seimo vadovė apskritai sau leidžia ciniškai tyčiotis iš žmonių, pareikšdama, jog jaunimui sveika pagulėti ant kieto grindinio. Ir ji dar eina šias pareigas po tokių pareiškimų? Taip. Atrodo, kad žmogus yra draugas tik per rinkimus. Ir kalbame ne apie vieną iš 141 Seimo nario, tarp kurių būna visokio plauko prašalaičių. Kalbame apie valstybės vadovus, kurių lyderystė yra itin svarbi. Tačiau turime ne lyderius, o tik mechaniškai interesų grupių poreikius tenkinančius asmenis ar „aktyvistus“, kurie tokiais klausimais kaip atominės energetikos plėtra Lietuvoje inicijuoja referendumus be jokios atsakomybės ir supratimo, kad rinkėjai nėra energetikos ekspertai, ir jų balsai bus tik manipuliacijų viešojoje erdvėje pasekmė.

Ar galima išeiti iš šio užburto rato? Galima, kai politikoje rasis vietos tikrai lyderystei. Kai politinė karjera nebus pasirenkama pasibaigus sportinei karjerai ar kai negalima rasti kito darbo. Vien premjeras – lyderis, kuris turėtų aiškią strategiją, suformuotų kompetentingą kabinetą ir realiai jam vadovautų, galėtų sukurti pažangą ir tikėjimą, kad einame teisingu keliu. Tik to ir tereikia, kad dalis žmonių neemigruotų ar net grįžtų į Lietuvą. Deja, atrodo, kad susiformavusi sistema dar neužgimusius lyderius praryja ir įtraukia į politiką, kur turi būti vidutinybe ir kurios tikslas – rinkėjų balsai, o svarbiausia, jog rinkėjai išliktų patiklūs, abejingi, neracionalūs. Skatinti rinkėjus mąstyti kritiškai, būti neabejingus gali tik lyderiai, kurie nebijo kritikos ir kurių tikslas yra didesnis nei vien premjero ar Seimo nario kėdė. Deja, turintieji lyderio savybių jas tiesiog išnaudoja versle ar kur kitur, tik ne politikoje. Todėl belieka palinkėti Lietuvai bent kelių tikrų politikos lyderių, kad jie keistų tiek tautos, kuri taptų neabejinga tam, kas vyksta politikoje, tiek Seimo, o kartu ir visos Lietuvos veidą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"