Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Politika ir trumparegiškumas

 
2017 01 26 6:00

Žmonės yra nekantrūs, ypač kai tai susiję su jų problemų sprendimu. Todėl politikai, norėdami patekti į valdžią ir joje likti, žada spręsti rinkėjų problemas, ir tai daryti greitai. Pavyzdžiui, siekiant greitai didinti žmonių pajamas, siūloma pakelti minimalią mėnesio algą. Siekiant sumažinti kainas, siūloma reguliuoti antkainius. Tvarkant švietimo problemas – didinti šio sektoriaus finansavimą keliant mokesčius ir pan. Atrodo, kad politikai randa kokį nors labai paprastą ir greitą kiekvienos problemos sprendimą. Bėda ta, kad daugeliu atvejų šie „lengvi“ sprendimai yra neveiksmingi ar net žalingi.

Šiandien mūsų gyvenimas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokius sprendimus priėmėme prieš dešimt ar daugiau metų. Sąlygas, kuriomis gyvename, paprastai lemia ilgalaikiai procesai. Pavyzdžiui, mūsų atlyginimų dydis priklauso nuo šalies produktyvumo ir investicijų lygio, kurį nulėmė investicijos, bendros ekonominės veiklos sąlygos. Kainas lemia tai, kiek konkurencijos yra rinkoje ir kokia pinigų sistema. Švietimo kokybė priklauso nuo to, kiek paskatų sistemoje buvo suteikta mokslo įstaigoms orientuotis į mokinį ar studentą, į mokymo procesą, o ne į nenaudojamų patalpų mokyklose išlaikymą ar universitetų skaičiaus nemažinimą.

Nė vienu iš minėtų atvejų nėra jokių greitų ir viską sutvarkančių sprendimų. Vykdant reikalingas reformas, pokyčiai išryškės po penkerių ar dešimties metų, kai dalis politikų ar sprendimų priėmėjų jau bus pasikeitę.

Dėl šios priežasties politika yra linkusi būti trumparegė. Girtis, kad padėtis gerėja ir kad gerėjimą žmonėms suteikė būtent konkreti valdžia, konkretus ministras ar premjeras, yra politikos kasdienybė. O kaip kitaip galima būtų pateisinti savo buvimą valdžioje ir tikėtis būti išrinktam dar kartą? Su žinia, jog bus imtasi tokių priemonių, kurios lems žmonių gyvenimo pagerėjimą po penkerių ar dešimties metų, rinkimų, deja, nelaimėsi. Žmonės natūraliai nori turėti čia ir dabar.

Taip ir atsiranda sąlygos populizmui ir dviveidiškumui vešėti. Yra politikų, kurie neabejotinai tiki, kad pakaitaliojus mokesčių tarifus, padidinus perskirstymą per biudžetą, kilstelėjus minimalią mėnesio algą ar nubaudus įmones dėl kartelinio susitarimo padėtis staiga pagerės. Kiti suvokia, kad tokius sprendimus siūlyti lengviau, tačiau norint tikrų pokyčių reikėtų visai kitų dalykų.

Bet ar tikrai verta jų imtis? Tikri pokyčiai paprastai reiškia žmonių nepasitenkinimą šiandien ir naudą iš jų tik kur kas vėliau. Pavyzdžiui, norint turėti patrauklesnes ekonominės veiklos sąlygas, sumažinti mokestį reikia šiandien, dėl to šiandien reikia patirti galimą biudžeto pajamų sumažėjimą, galbūt mažinti kokių nors sričių finansavimą. O dėl ateityje padidėsiančių investicijų, produktyvumo ir darbo užmokesčio nauda ateis daug vėliau ir ja džiaugsis jau kiti politikai. Tad kam vargti ir prakaituoti?

Dažnai tampa kone juokinga matyti, pavyzdžiui, metines Vyriausybės ataskaitas, kai įvairių ekonomikos rodiklių, tokių kaip atlyginimai ar BVP augimas, gerėjimas tiesiogiai siejamas su šios Vyriausybės veikla. Ironiška, bet tuo pat metu visokios blogybės, pavyzdžiui, aukštas nedarbo lygis, yra pristatomos kaip paveldėtos iš ankstesnės valdžios.

Tiesa, tai nereiškia, kad kartais nereikia priimti greitų sprendimų, staiga atsiradus opiai problemai. Jei, pavyzdžiui, iškilo reali grėsmė šalies saugumui, natūralu, kad į tai reaguoti reikia greitai. Tačiau dauguma dalykų, kuriuos tvarko politikai, yra visai kitokie. Ekonomikos augimo, nedarbo, pajamų lygio, nusikalstamumo, korupcijos, investicijų trūkumo ir kitos problemos nei greitai atsiranda, nei yra greitai išsprendžiamos.

Nors dėl trumparegiškumo ir populizmo dažnai kaltiname konkrečius politikus ar partijas, šie reiškiniai yra užprogramuoti ir kartais neišvengiami. Dažnai sakoma, kad žmonės ar verslas yra trumparegiai, jie rūpinasi tik savimi, todėl reikia, kad įsikištų valdžia ir sureguliuotų ilgalaikius procesus. Pavyzdžiui, jauni žmonės nesirūpina savo senatve, tad valdžia turi visus suvaryti į valstybinę pensijų sistemą. Arba reikia griežto Darbo kodekso, nes verslas rūpinasi tik trumpalaike nauda ir yra linkęs išnaudoti darbuotojus.

Tačiau visa tai yra iliuzija, kuri realybėje apsiverčia aukštyn kojomis. Užuot rūpinusis mūsų ateitimi, valdžia rūpinasi dabartiniais pensininkais, o jaunam žmogui šioje pensijų sistemoje dalyvauti tiesiog neapsimoka. Darbo kodeksas, kuris turi rūpintis darbuotojų ilgalaike gerove, rūpinasi tik tais, kurie jau dabar įdarbinti, ir negalvoja apie ilgalaikes neigiamas griežto darbo reguliavimo pasekmes žmonių pajamoms ir nedarbo lygiui.

Valdžios institucijos nėra nė trupučio toliaregiškesnės nei žmonės ar rinka, greičiau – priešingai. Tad jei norime gyventi geriau, turime suprasti du dalykus. Pirma, bet kuris politikas, siūlantis už jį balsuoti, nes priims „greitus“ ir „veiksmingus“ sprendimus, kurie išspręs visas šalies problemas, arba meluoja, arba nesupranta reikalo esmės. Antra, jei norime turėti ilgalaikę perspektyvą, planuoti ateitį ir jai rengtis, geriau šių reikalų neatiduoti tik valdžiai. Nėra jokio rimto pagrindo manyti, kad ilgalaikiais dalykais pasirūpins tie, kurių jau seniai nebebus, kai ta ateitis ateis. Ateitis yra pernelyg svarbi, kad paliktume ją politikuojantiems asmenims.

Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"