TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politinė pasakaitė

Tarp kelių didelių namų buvo smėlio dėžė, kurioje buvo galima smagiai pažaisti. Ir tų aplinkui stovinčių namų vaikai neretai dėl šios smėlio dėžės susipešdavo - mat buvo dar labai maži ir jiems dažnai atrodydavo, kad kito namo vaikai nemoka taip gražiai žaisti, kaip jie...

Kartais dėl tos smėlio dėžės vykdavo net karai - ypač tarp berniukų. Jie vienas kitą negražiai pravardžiuodavo, spjaudydavosi ir netgi mėtydavosi akmenimis. Kai kada į tą mūšį įsiveldavo ir mergaitės - jos mesdavo savo lėles, nebežaisdavo mamų, o imdavo rėkti bei keiktis ne ką blogiau už mušeikas berniukus...

Ir štai prieš keletą metų smėlio dėžėj įvyko tokia "smėlio dėžės krizė". Vieno namo berniukai - Gediminas Kirkutis, Juozukas Oleksiukas ir Juozukas Bernataitis nutarė, kad atėjo laikas visiems laikams išsikovoti teisę vieniems patiems žaisti ir tvarkytis šioje smagioje smėlio dėžėje. Ir jie nutarė pasikviesti iš gretimo kiemo tokį svetimtautį mušeiką Viktorą, kad padėtų iš smėlio dėžės išvyti ten, jų nuomone, užsisėdėjusius Andriuką Kubilaitį su Jurgiuku Razmučiu ir kitais berniukais bei mergaitėmis. Bijodami, kad vieni nesusitvarkys į pagalbą jie pasikvietė dar ir Artūriuką Paulutį iš gretimo kiemo bei tokią aštriadantę mergaičiukę Kazimierą. Apsupo jie tą smėlio dėžę ir Andriuką su visais jo draugeliais išmetė laukan. O patys atsisėdę džiaugiasi, smėliuką pilsto iš tuščio į kiaurą, tik mašinytėmis gražiomis važinėjasi. Paskui Gediminas Kirkilų ir sako:

- Žinot ką - žaiskime ministrus! Aš "čiur" būsiu karo ministras, nes labai mėgstu kariauti.

- Aš noriu būti pinigų ministras, nes labai mėgstu pinigus, - ėmė šaukti svetimtautis Viktorėlis.

- O aš būsiu bulvių ir morkų ministrė, - kukliai nusišypsojo Kazimiera.

Taip jie ir gyveno toje smėlio dėžėje pernelyg nesirūpindami, kad už smėlio dėžės yra daug neturtingų vaikučių, kurie neturi nei žaislų, nei galimybių kur nors kitur pažaisti. Jiems nerūpėjo, kad gretimų kiemų vaikai slampinėja liūdni aplink smėlio dėžę, mato, kaip joje dygsta didžiuliai viešbučiai įmantriais užsienietiškais pavadinimais, kuriuos smėlio generolai dovanoja savo žaidimų draugėms. Tie iš tolo spoksantys vaikučiai irgi norėtų pažaisti, bet niekas smėlio dėžėn jų nepriima. Ir pradėjo tada tie vaikai išvažiuoti iš šio kiemo į Airijos, Amerikos kiemus, kur draugiškesni vaikai ir visiems, norintiems pažaisti, sudaromos maždaug vienodos sąlygos...

O Gediminuko ir Viktorėlio kompanija žaidžia toliau, nieko aplink nebemato ir tik vienas kitą giria:

- Mes atstatysim smėlio dėžę per 111 dienų! - šaukė Viktoras visa gerkle.

- Mes per metus įsivesim tokius pinigus, kaip Europoj, - šaukė Gediminukas, - ir tada būsim labai turtingi...

Taip bešūkaudami jie ir gyveno metus kitus, o aplink smėlio dėžę kaupėsi nepasitenkinimo audra. Tai kažkada iš dėžės išstumtieji Andriukas su savo draugais vaikščiojo aplinkui ir rėkavo negražius žodžius:

- Ei jūs, pašildyti barščiai! - šaukė Jurgiukas.

- Ei jūs, supuvusi nomenklatūra, - pritarė jam ir Andriukas.

Taip viskas būtų ir vykę, jei ne vienas nelaimingas atsitikimas... Staiga vieną dieną paaiškėjo, kad gudrusis pinigų specialistas Viktorėlis yra truputėlį prisimelavęs ir svetimų pinigėlių pasisavinęs, kitiems smėlio dėžės draugams to nežinant arba apsimetant, kad nežino. Ir štai vieną dieną smėlio dėžėj žaidžiantys vaikai pamatė, kad prie smėlio dėžės artėja dėdės policininkai, kažko įdėmiai dairydamiesi. Viktorėlis, supratęs, kad šie uniformuoti dėdės ieško tikriausiai būtent jo, tik suskliaudė ausis ir kaip kiškelis "nabagėlis" nėrė į krūmus. O išnėrė jis po kelių dienų - uždusęs visas jau kitoje valstybėje, iš kurios kažkada į tą lietuviško smėlio dėžę atkeliavo pasipelnyti trokšdamas.

Pabėgus Viktoriukui, smėlio dėžėj kilo panika - berniukai, besitvarkantys smėlio dėžėje, ūmai suprato, kad be Viktoro gudrumo ir pinigų, dabar bet kas gali juos iš tos smėlio dėžės iškrapštyti. Ir ėmė šaukti visa gerkle:

- Mus muša, mus nori išmesti tie, kurie visiškai nemoka smėlio dėžėj žaisti. Gelbėkit!

Išgirdęs tai, prie smėlio dėžės atėjo senasis kiemo sargas Valdas ir tarė:

- Vaikai, negražu šitaip nedraugiškai elgtis. Juk kiti irgi nori pažaisti - priimkit juos, smėlio dėžėj vietos visiems užteks.

- Mes jų nepriimsim, nes jie labai pasipūtę ir arogantiški, - ėmė šaukti Gediminas ir kojytėmis trepsėti.

- Jie, jie, jie... kai valdė smėlio dėžę, tai mūsų irgi ten nepriidavo, - šaukė ir Juozukas Bernataitis, paraudęs ir išsigandęs, kad gali tekti su kažkuo savo brangiąja smėlio dėže dalytis.

- Nusiramink, Gediminai, nusiramink, Juozuk, - ramino juos sargas Valdas, - nėra tobulų žmonių pasaulyje. Jei norite ką nors šiame pasaulyje pakeisti, tai pirmiausia keiskitės patys, o ne kitus keiskite. Pabandykite susitarti, pamatysit - kiek džiaugsmo bus ne tik jūsų buvusiems priešams, bet ir jūsų tėveliams, draugams ir visiems kitiems aplinkinių namų gyventojams.

Na, ką darys Gediminukas - nutarė paklausyti. O sargas Valdas tučtuojau nuėjo ir pas Andriuką, kuris su draugais vis ratus aplink smėlio dėžę suko.

- Ei, vaikai, nueikit į smėlio dėžę, į derybas. Ir pabandykit su jais susitarti gražiuoju, - pasiūlė ir šiems vaikams sargas Valdas.

- Nepavyks, nes jie blogi, o mes geri, - atsakė Andriukas ir papūtė žandelius, - jie mus apgaus, nes jie yra supuvusi nomenklatūra.

- Jie yra pašildyti barščiai, - iš kažkur cyptelėjo ir Jurgiukas Razmukas, ir visa jo palyda ėmė skanduoti:

- Barščiai, barščiai, barščiai...

- Bet jūs irgi norite pažaisti smėlio dėžėje, - toliau ramiai juos mokė senasis Valdas, - jei norite, tai vistiek teks išmokti susitarti.

- Mes juos jėga išmesim, - šaukė karingai nusitekusi mergaitė Raselė.

- Na ir kas, jei jūs juos jėga išmesit - jie vėl susiras kokį nors svetimtautį sąjungininką, panašų į Viktorą, ir sugrįžę taip jus primuš, kad jokios smėlio dėžės nebereikės. Ar ne geriau būtų jums elgtis kaip suaugusiems žmonėms ir tikėti, kad ir kiti žmonės gali būti geri.

- Na gerai, pabandysim, - senojo sargo įkalbinėjimams nusileido Andriukas ir nuėjo su draugais į smėlio dėžę tartis. O eidami šnekėjo:

- Nieko neišeis, nes mes vistiek geresni. Bet jeigu sargas prašo, tai reikia sudaryti tokį įspūdį, kad deramės, o paskui visą bėdą suversti jiems - Gediminukui ir jo draugeliams.

Lygiai tą patį tuo metu smėlio dėžėje kalbėjo ir Gediminas su savo senais bičiuliais:

- Nieko neišeis, nes mes esame už juos geresni ir smėlio dėžė turi priklausyti mums. Bet jeigu jau sargas taip prašo, tai reikia sudaryti įspūdį, kad deramės, o paskui visą bėdą suversti Andriukui ir jo draugeliams. Smėlio dėžė turi likti mums - čia bus tik toks gudrus manevras...

Žiūrėjo sargas į tuos vaikus, besirenkančius į derybas su akmeninis užančiuose, ir liūdnai galva lingavo:

- Sunkios bus derybos, nes jie dar nenori susitarti ir kartu žaisti. Apie kitą derybininką jie vis dar galvoja iš aukšto. Lyg patys nuo to būtų geresni ar svarbesni. Ir kaip jie nesupranta, kad mes šiame kieme visi esame vienodai svarbūs ir reikšmingi. Gaila, kad neužaugo kitokių vaikų karta, kurie būtų protingesni ir norėtų draugiškai bei nesavanaudiškai tvarkytis, pagražinti smėlio dėžę. Nestatyti ten sau viešbučių, negrobstyti svetimų pinigų, o papuošti šią smėlio dėžę, kad ji patiktų ne tik jiems patiems, bet ir visiems aplinkinių namų gyventojams. Gal tada sugrįžtų ir iš Airijos ar Amerikos ten išbėgę vaikai, kuriems seniai jau nusibodo šios nesubrendusių gaidžiukų peštynės...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"