TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politinei sistemai reikia naujos pradžios

2010 02 20 0:00

Dvidešimtmečio sukaktį mininti Antroji respublika patiria problemų, susijusių su pasitikėjimu politine sistema. Juk pagal apklausų duomenis Vyriausybe pasitiki 14 proc., Seimu - 5 proc., o politinėmis partijomis - vos 3 proc. krašto gyventojų. Europos Sąjungoje (ES) šie rodikliai mažesni tik Latvijoje, o visoje ES vidutiniškai šalies vyriausybe pasitiki 29 proc., parlamentu - 30 proc., o politinėmis partijomis - 16 proc. gyventojų.

Skaičiai turėtų versti susimąstyti visus, kurie yra atsakingi už valstybės ateitį, nes jie kalba ne apie krizę, bet apie politinės ir valdžios sistemos krachą. Žinoma, galima postringauti apie užsilikusį sovietinį mentalitetą, valdžios nemėgstančius lietuvius, svarstyti, kad tyrimų duomenys yra reliatyvūs, ir pan. Galima surasti tokio reiškinio priežasčių ir padejavus į viską numoti ranka.

Tačiau drįskime suabejoti, kad mūsų politinė sistema yra pozityvi, paabejokime Egidijaus Kūrio ir Raimundo Lopatos gildijų nukaltomis dogmomis, kad valdžios formavimo modelis Lietuvoje yra kone tobulas. Konstitucinės nuostatos, valdžios sudarymo principai dažniausiai gimė pirmąjį nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetį ir atitiko to meto realijas. Tačiau iškelkime eretišką klausimą, ar Lietuva paprasčiausiai neišaugo dabartinės politinės sistemos kaip išaugami vaikiški darbužiai? Ar jos politinei sistemai nereikia naujo starto?

Tai liudija ne tik apklausos, bet ir politinės aktualijos. Per kiekvienus rinkimus kyla populistinio cunamio bangos, ant kurių keteros figūruoja koks nors impozantiškas veikėjas. Jo suburtas klubas, nežinia kodėl vadinamas partija, patenka į Seimą, dalyvauja sudarant valdžią, paskui susirieja tarpusavyje, kol vėl Seime atsiranda naujas, piliečių nerinktas darinys. Seime vyksta parlamentarų migracijos iš frakcijos į frakciją, nedalyvavimas Seimo posėdžiuose kartais panašėja į sabotažą, Tautos atstovai neatsiskaito niekam. Jau antrą kadenciją valdančioji partija susiduria su problemomis formuojant Vyriausybę.

Visų pirma skubiai būtina keisti partijų registracijos taisykles. Leiskite pajuokauti, bet suburti partiją Lietuvoje galima prisiregistravus socialiniame tinkle "Facebook" ir prisikvietus 1000 draugų (būtent tiek narių pakanka norint Lietuvoje įsteigti partiją), pridėkite dar gimines ir bičiulius - drąsiai galite kulniuoti į Teisingumo ministeriją su kokios nors Filatelistų partijos įstatais. Jei ši riba būtų bent 5000 narių, tada tokių Valinsko ir Vagnoriaus judėjimų su religiniais pavadinimais, kelių liberalių partijų ar socialinėms grupėms atstovaujančių "sąjungų" paprasčiausiai neegzistuotų.

Akivaizdu, kad reikia keisti ir pačią rinkimų sistemą. Niekam nereikalingi partijų rinkimų sąrašai. Karti patirtis rodo, kad per partinius sąrašus į Seimą patenka daugybė vidutiniškų veikėjų, kurie pasislepia už savo partijų vedlių arba naujo gelbėtojo nugaros. Jie tampa atskaitingi tik partijų vadams, o ne rinkėjams. Pavyzdžiui, jei atidžiau panagrinėtume, pamatytume, kad populistai pralaimi rinkimus vienmandatėse apygardose, bet laimi daugiamandatėje, nes į Seimą kandidatuoja ne kaip politikai, o kaip televizinių varžytuvių komandos. Beje, partiniai sąrašai yra puiki priebėga ir liaudies nemėgstamiems tradicinių partijų funkcionieriams bei vadukams. Kas prisimena, pavyzdžiui, Gediminą Kirkilą kovojantį vienmandatėje apygardoje?

Žinoma, jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, neišvengiamai reikėtų mažinti ir Seimo narių skaičių: 100 parlamentarų ir vienas renkamas išeivijoje tik pakeltų Seimo nario mandato "vertę". Tai verstų partinius bonzas baigti virti savo sultyse ir intrigose Vilniuje bei gręžtis į regionus, vadinamąją provinciją, nes mažas apygardų kiekis skatintų domėtis periferijos gyvenimu. Taip pat partijose stiprėtų konkurencijos dvasia, rastųsi pirminių rinkimų reiškinys. Esant tokiai rinkimų sistemai prasminga būtų kalbėti ir apie parlamentaro atšaukimo mechanizmą.

Seimo prestižą pakeltų ir kitokia Vyriausybės formavimo tvarka. Ją sudarytų ne koalicinė dauguma, o rinkimus laimėjusi partija arba rinkimų blokas. Konstituciškai įtvirtinus tokią nuostatą dingtų marginalinių ir populistinių darinių vaidmens svarba formuojant Vyriausybę. Seimui nebetikslinga būtų užsiiminėti koalicinių daugumų lipdymu. Taip pat išryškėtų takoskyra tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, o mažumos Vyriausybės galėtų ramiai dirbti, nes jas nuverstų tik pirmalaikiai rinkimai. Vertėtų pamąstyti ir apie pilietinę instituciją prie prezidento institucijos, savotišką nevyriausybinių organizacijų asamblėją, kurioje akumuliuojamos idėjos vėliau su prezidento pagalba galėtų pasiekti įstatymų leidėjus.

Suprantama, šios priemonės būtų drausminės ir nuleistos iš viršaus, tačiau jos, be abejonės, įneštų šviežumo į mūsų šalies gyvenimą. Gal naujai pradžiai pakaktų?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"