TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politinės dinastijos demokratinėje sistemoje

2015 04 16 6:00

Politikų dinastijos demokratinėse valstybėse yra gana paplitęs reiškinys, nors ir yra vertinamas nevienareikšmiškai.

Lietuvoje pastaruoju metu apie politikų dinastijas prabilta, kai kandidatu į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovo postą tapo šios partijos garbės pirmininko Vytauto Landsbergio vaikaitis Gabrielius Landsbergis.

Ramunė Sakalauskaitė neseniai paskelbtame komentare teigė, esą šis faktas liudija, jog Lietuvoje klesti nepotizmas, kai ne talentas, darbštumas, profesiniai laimėjimai, bet žinoma pavardė išgarsina žmogų ir be konkurencijos atveria jam kelią į valdžią.

Panašių teiginių skamba ir daugiau, nors susirūpinimas dėl „klestinčio nepotizmo“ šiuo atveju kiek perdėtas. Kol kas G. Landsbergis nėra partijos pirmininkas ir dėl šio posto varžysis su kitais penkiais kandidatais rinkimuose, kuriuose balsuos visi partijos nariai. Šių rinkimų baigtis toli gražu nėra aiški, nulemta. Be to, partijos pirmininkas dar nėra valdžios atstovas. Kad būtum valdžioje, visų pirma reikia gerai pasirodyti rinkimuose, tai yra pelnyti žmonių pasitikėjimą.

Kur kas geresnis galimo interesų supainiojimo pavyzdys buvo padėtis, kai Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininko Broniaus Bradausko sūnus buvo paskirtas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininku. Seimas vykdo Vyriausybės veiklos parlamentinę kontrolę, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju tėvas kontroliuotų sūnų. Vienos didžiausių ir solidžiausių Lietuvos politinių partijų reakcija buvo keistoka, jau nekalbant apie paties B. Bradausko požiūrį. Jis stebėjosi, esą „baudžiamas“ už tai, jog užaugino gerą sūnų. Socialdemokratų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė B. Bradausko atsistatydinimą grindė ne interesų konfliktu, o tuo, kad susiklosčiusi situacija būtų buvusi geras ginklas opozicijai. Partija blaškėsi ir ilgokai delsė painiodamasi ten, kur įmanomas tik vienas sprendimas, taip pademonstruodama, kad etikos klausimai jai svetimi.

Tuo metu politinių dinastijų iškilimas demokratinėse valstybėse dažniausiai nelaikomas etikos problema, juo labiau - nepotizmu. Dėl tokių dinastijų buvo ir bus išsakoma kritiškų nuomonių, tačiau, bendrai paėmus, po sėkmės rinkimuose tokių politikų legitimumu neabejojama.

Tikėtina, kad artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose susigrums respublikonas Jebas Bushas, buvusių prezidentų sūnus ir brolis, bei Hillary Clinton, buvusio prezidento žmona. Abu šie kandidatai yra kompetentingi ir verti posto, tačiau kiekvienam aišku, kad jei būtų kitų šeimų atstovai ir turėtų kitas pavardes, prasimušti į politikos viršūnes jiems būtų kur kas sunkiau. H. Clinton politinę karjerą pradėjo tik būdama pirmąja šalies ponia, ir ši aplinkybė jai tikrai nesutrukdė įsitvirtinti politikos elite. Dar vienas JAV respublikonų kandidatas į prezidento postą yra Randas Paulas. Politiko karjerą jis pradėjo tik 2010 metais, tačiau populiarumo pasiekti jam padėjo tėvo žinomo politiko Rono Paulo, tris kartus kandidatavusio į prezidentus, įdirbis.

Kita garsi šeima JAV politikoje - Kennedy. Kai Johnas F. Kennedy ėjo prezidento pareigas, jo brolis Robertas buvo teisingumo ministras (vyriausiasis prokuroras). Čia galima įžvelgti net tam tikrą interesų konfliktą, nes vyriausybės narys yra pavaldus prezidentui. Vis dėlto amerikiečiai niekada to nepabrėžia ir dažniausiai reiškia susižavėjimą brolių talentu ir jų atliktais darbais. Dar vienas jų brolis Edwardas Kennedy buvo senatoriumi net 47 metus.

Žymios Mianmaro opozicijos politikės Aung San Suu Kyi tėvas stovėjo prie šalies nepriklausomybės ištakų, motina taip pat buvo politikė. Žinoma, dėl to šiai moteriai, apdovanotai Nobelio taikos premija, niekas nepriekaištauja. Kitokio pobūdžio šlovė lydi Marine Le Pen, kuri Prancūzijos nacionalinio fronto vairą „paveldėjo“ iš savo tėvo. Tik tai, regis, menkiausias priekaištų, kurių sulaukia ši politikė.

Indijos Nehru ir Gandi šeimos atstovai ministro pirmininko postus turėjo beveik keturis dešimtmečius - nors turbūt tai jau nėra sektinas pavyzdys. Graikijoje puikiai žinoma Papandreou (jų protėvis buvo iš Vilniaus krašto kilęs Zigmuntas Mineika) politinė dinastija, kurios trijų kartų atstovai tapo ministrais pirmininkais. Šioje šalyje ne mažiau garsios ir Karamanlių bei Mitsotakių politinės dinastijos. Dabartinio Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abe senelis taip pat buvo ministras pirmininkas. Argentinos prezidentė Cristina Fernández de Kirchner buvo išrinkta prezidente, kai prezidento poste kadenciją baigė jos vyras. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Akivaizdu, kad demokratinėse valstybėse rinkėjai per rinkimus neretai reiškia pasitikėjimą žinomų šeimų, giminių atstovams. Šie turi pranašumą prieš kitus kandidatus, galbūt turinčius daugiau patirties ir kompetencijos. Nori ar nenori, bet tenka susitaikyti su faktu, jog rinkėjai - tai ne personalo atrankos komisija, kuri nustato, kurie pretendentai turi daugiausia gebėjimų. Kartais rinkėjų motyvai apskritai nėra aiškūs, kitaip niekada nebūtų išrenkami susikompromitavę, nuteisti asmenys, kurių nusikaltimai buvo įrodyti teisme. Politiko charizma nebūtinai koreliuoja su vadybos gebėjimais, nors būtent ji neretai lemia rinkėjų sprendimą.

Kodėl balsuojama už žinomų šeimų kandidatus? Tai lemia bendras jų žinomumas, girdėta pavardė, taip pat ir atitinkamos šeimos pažinimas. Visuomenė visada reiškia susidomėjimą į aukštus postus renkamų žmonių šeima, o šiuo atveju ši informacija jau iš karto yra žinoma. Dar svarbiau, rinkėjai mano, jog atitinkamos šeimos atstovas laikysis tam tikrų principų, vertybių ir, regis, dažniausiai jie neapsigauna. Politiko prognozuojamumas, jo platformos aiškumas yra vienas svarbiausių demokratinės sistemos elementų: balsavimas prasmingas tik tada, kai žinai, už ką balsuoji.

Demokratinių rinkimų sistema nėra tobula, tam tikra prasme ji nėra teisinga, bet jei jau pasirinkome šią sistemą, tenka priimti ją be išlygų. Galima stebėtis, kodėl rinkėjai kartais balsuoja už įvairius suvedžiotojus, populistus, menko išsilavinimo žmones, tačiau tokia yra rinkėjų valia, ir ji turi būti gerbiama. Balsavimas už politinių dinastijų atstovus - tai dar ne pati didžiausia demokratijos blogybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"