TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politinės partijos, jų lyderiai ir perbėgėliai

2015 04 10 6:00

Galvodamas apie politines partijas, kaip būtiną šiuolaikinės demokratinės visuomenės reiškinį, niekaip neatsistebiu vienu dalyku. Susirenka grupelė aktyvių žmonių, turinčių ryškų, visuomenėje žinomą lyderį, įkuria partiją, pritraukia į ją vis daugiau narių. Diskutuoja, steigia skyrius, dalyvauja rinkimuose, juose laimi mandatų ir ima formuoti valdžią.

Neatsistebiu tuo, kokia mažytė riba skiria savanorišką žmonių veiklą partijose ir valstybės valdžią - vakarykščiai partinių susirinkimų lankytojai staiga tampa valdžios žmonėmis. Tokia staigi transformacija sunkiai suvokiama ne tik dėl sovietinio palikimo, kai valdžia būdavo formuojama ne tik neatsižvelgiant į paprastų žmonių valią ar norus, bet ir paslaptingai, uždaruose valdžios pastatų kabinetuose. Europietiškoje civilizacijoje valdžia dar tik antrą šimtmetį formuojama demokratiškai, o iki tol daug šimtmečių valdžia būdavo karalių, imperatorių ir jų vasalų rankose.

Gal todėl Lietuvoje yra susiklosčiusi paradoksali padėtis, kai viešoji nuomonė apie politines partijas yra labai prasta, kai partijoms priklauso labai maža visuomenės dalis, nors esama pavyzdžių, kai būrelis aktyvių žmonių įkuria partiją ir nesunkiai tampa valdžios žmonėmis. Ryškiausias jų - Darbo partija, kuri jau antrą dešimtmetį groja mūsų politikos orkestre tikrai ne paskutiniu smuiku. Negalima nepaminėti Tautos prisikėlimo partijos, sukurtos vienai Seimo kadencijai, taip pat ir Naujosios sąjungos, kurios atstovai Seime padirbėjo dvi kadencijas.

Mūsų piliečiai labai nepasitiki politinėmis partijomis, ir tai gal nėra labai blogai. Patiklumas nėra gera savybė, geriau jau atsargumas ir nepatiklumas. Tačiau tuo pat metu mūsų rinkėjai yra labai patiklūs ir balsuoja už naujai atsiradusius pažadukus. Kaip spręsti šį paradoksą? Aiškaus recepto nėra, tačiau reikia toliau nepasitikėti, netikėti pažadais. Reikia domėtis partijomis, jų veikla ir stengtis vertinti jas pagal darbus.

Liberalų sąjūdžio sėkmė pastaruosiuose savivaldos rinkimuose leidžia nedrąsiai spėti, kad piliečių požiūris į partijas galbūt pradeda keistis. Šios partijos niekaip nepavadinsi tuščių pažadų dalytoja. Priešingai, jos atstovai kalba realistiškai, rodo kompetenciją, analizuoja ir siūlo pamatuotus sprendimus. Ir vaikui yra aišku, kad Lietuvoje liberalių pažiūrų rinkėjų negalėjo padaugėti tiek, kiek išaugo Liberalų sąjūdžio elektoratas. Vadinasi, liberalai patraukė rinkėjus ne liberaliomis vertybėmis, o savo pateiktais padėties vertinimais ir siūlomais sprendimais.

Jei domimės partijomis, negalime nepasidomėti padėtimi, kuri šiuo metu yra susiklosčiusi kitoje svarbioje partijoje - Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). 12 metų vadovavęs partijai Andrius Kubilius nusprendė nedalyvauti eiliniuose pirmininko rinkimuose. Pikti liežuviai plaka, kad jis nusprendė nedalyvauti tik todėl, kad pabūgo pralaimėjimo Irenai Degutienei. Jei tai tiesa, tikrai geriau nedalyvauti, nei skaudžiai pralaimėti. Taip pasielgtų bet kuris protingas žmogus.

Tačiau pasitraukdamas iš pirmininko rinkimų ir pasiūlydamas į šį postą Gabrielių Landsbergį, A.Kubilius savo partijos narius pastatė į gana keblią padėtį - balsuodami už naują pirmininką TS-LKD nariai bus priversti rinktis tarp marškinių ir lašinių.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad vieną kandidatą lyginu su marškiniais, o kitą - su lašiniais. Šiuo liaudišku posakiu tenoriu pasakyti, kad žmogui reikalingi ir marškiniai, ir lašiniai, todėl pasirinkti yra labai sunku. Taip ir TS-LKD. Šiai partijai reikia ir patyrusių bei populiarių politikų, ir jaunų, perspektyvių, nors ir nepatyrusių. Labai sunku dabar pasakyti, kas - I. Degutienė ar G. Landsbergis - būtų geriau, todėl partijos narių laukia nelengvas pasirinkimas.

Negalime nematyti ir Darbo partijoje vykstančių procesų. Ši politinė jėga turi savo elektoratą. Darbo partijai netikėtai išnykus jis ieškotų panašios į ją ir tokia netruktų atsirasti. Tad gal geriau turėti dabartinę, nei laukti netikėtumų iš jos pakaitalo.

Sunku pasakyti, pirma, kodėl "darbiečių" faktinis lyderis Viktoras Uspaskichas visiškai nedalyvavo, t. y. nepadėjo partijai savivaldos rinkimuose, ir, antra, kodėl jis po rinkimų ėmėsi inicijuoti pokyčius partijoje. Gal V. Uspaskichas norėjo parodyti "darbiečiams", kad be jo partijos laukia liūdnas likimas? Galima įtarti, kad šios partijos elitas kiek maištauja prieš jos įkūrėją, tad šis siekia maištą numalšinti.

Ir TS-LKD, ir Darbo partiją kamuoja lyderio pasirinkimo problema, tik reiškiasi ji skirtingai. Darbo partija vis ieško, kas galėtų bent kiek atstoti partijos įkūrėją, kuris negali jai vadovauti, nes sėdi teisiamųjų suole ir bet kada gali būti apgyvendintas kalėjime. Jaunasis Vytautas Gapšys būtų geras partijos vadovas, bet taip pat sėdi teisiamųjų suole. Loreta Graužinienė, matyt, nepateisino partijos įkūrėjo lūkesčių. Faktas, kad ji nedalyvavo partijos tarybos posėdyje, o atsistatydino iš pirmininkės posto atsiųsdama laišką, viešojoje erdvėje sukėlė svarstymų apie galimą jos pasitraukimą iš partijos.

Turėtume dar vieną politinę perbėgėlę. Neseniai partijos "Tvarka ir teisingumas" gretas palikęs Andrius Mazuronis įstojo į Liberalų sąjūdį. Neskubėkime smerkti tokių veiksmų. Politika yra kolektyvinis žaidimas. Juk norint žaisti krepšinį, turi būti bent keturi ar šeši žaidėjai. Taip ir politikoje - jei vienoje komandoje nesutari su kolegomis, esi priverstas ieškoti kitos komandos. Politika yra įdomi veikla, ir dalį žmonių ji labai įtraukia. Žinoma, perbėgimas į kitą partiją gali nieko naudinga neduoti, tačiau turime ir sėkmės pavyzdžių. Tai - Rolandas Paksas, Vilija Blinkevičiūtė, Rimantas Jonas Dagys. Taip yra galbūt todėl, kad politikoje, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, visiems sektis vienodai negali.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"