TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politiniai kaliniai ir tremtiniai "valstybininkų" tarnyboje

2012 08 08 3:08

Praėjusį savaitgalį politiniai kaliniai ir tremtiniai priminė apie save ir savo vaidmenį politikoje. Organizacija garbinga, intencijos abejonių nekelia. Nors vaidmuo politikoje - kuklus. Pagalbinis. Pabūti statistais. Sudaryti politinės raiškos regimybę. Pasitarnauti labiau rafinuotiems ir gudresniems politikos lauko žaidėjams. Taip buvo ir taip tebėra.

Ariogaloje vykusio sąskrydžio dalyvių vardu buvo priimta rezoliucija, kuria išreikštas susirūpinimas, kad prieš Seimo rinkimus gausu "prorusiškų, atvirai komunistinių ir tiesiog populistinių ir apsimetėliškų" partijų bei judėjimų. Daug kančių ir gyvenimo negandų nekaltai patyrusiems žmonėms Maskvos meška, natūralu, kelia neigiamų emocijų ir pagrįstą rūpestį.

Tačiau nedidelę, švelniai tariant, tremtinių politinę patirtį ir gana paviršutinišką žvilgsnį į mūsų gyvenimo tikrovę liudija tai, kad į vieną "politinių atliekų maišą" jie kiša visus be atrankos. Algirdo Paleckio Socialistinis liaudies frontas, Kazimieros Prunskienės Lietuvos liaudies partija, Kristinos Brazauskienės Demokratinė darbo ir vienybės partija, Vladimiro Romanovo Lietuvos žmonių partija, Vidmanto Žiemelio Krikščionių partija, Neringos Venckienės, Dariaus Kuolio ar žurnalisto Lino Balsio "bei kitos, dažnai neturinčios nei rimtesnių programų, nei pakankamai konsoliduotų komandų, kad galėtų dalyvauti šalies valdyme", partijos ir judėjimai "tik kelia sumaištį žmonių galvose".

Pranešimas žiniasklaidoje iliustruotas prof. Povilo Gylio ir N.Venckienės nuotrauka. Nesunku suprasti, kas yra pagrindinis vadinamųjų sisteminių partijų politinės "ramybės" drumstėjas. Ir kodėl buvo reikalingas "politinis signalas iš Ariogalos" politinių kalinių ir tremtinių vardu. Tikrieji šios rezoliucijos autoriai ir užsakovai, spėju, liko "už kadro".

Būdinga, kad, pavyzdžiui, Viktoro Uspaskicho politinis junginys tarp tų, kurie keltų "politinę sumaištį", neminimas. Niekis, kad dar neseniai jo lyderis glaudėsi Maskvoje. Buvo radęs patikimą užuovėją nuo Lietuvos teisėsaugos. O Darbo partijos byla dėl 2004-2006 metais nedeklaruotų 25 mln. litų pajamų ir 23 mln. litų išlaidų vis dar tebėra teisminio nagrinėjimo dalykas. Tačiau rezoliucijos užsakovams dėl to galvos neskauda. Gal todėl, kad Seime jie jau vieną kartą "teisingai" balsavo - už atominę elektrinę?

Arba, tarkime, Artūras Zuokas ir jo judėjimas "Taip". Tremtinių pareiškime apie jį tylima. Čia irgi maždaug viskas tvarkinga. "Lietuviška", ne "rusiška" linija. Mat sunkesnę valandą, Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) ėmus lipti ant kulnų, A.Zuokas bandė judėti saugesne - Varšuvos, ne Maskvos - kryptimi.

O Rolando Pakso "Tvarka ir teisingumas"? Dabar jau tai "prolietuviškas" darinys? Generolas Mečislovas Laurinkus 2003-iųjų spalį skaitė pažymą apie "grėsmes nacionaliniam saugumui". Parodė prezidentą, susijusį ne tik su Rusija, bet ir su jos nusikalstamu kriminaliniu pasauliu. Dabartinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, tuometis "paksogeitą" tyrusios Seimo komisijos narys, skelbė: "Arba jis, arba Lietuva." Ir ką? Nei R.Paksas, nei Azoras Kikališvilis, nei Renata Smailytė, regis, niekur nedingo, tik buvo "patraukti nuo valdžios". Tačiau "grėsmės" juk turėjo likti, jei tokia grupuotė vėl atgal prasibrautų? Tačiau nei tremtiniams, nei liberalcentristų kandidatui į Seimą M.Laurinkui dėl to nė motais. Apie R.Paksą nebeužsimena. Dabar aktualu gąsdinti visuomenę P.Gyliu.

Imkim Algio Čapliko liberalcentristus. Buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) šefo M.Laurinkaus dabartinį "politinį stogą". Lyderis turėjo paskubomis trauktis iš ministro pareigų, kai jo paskirtas viceministras Artūras Skikas įkliuvo STT pareigūnams su 20 tūkst. litų kyšiu. Tuomet savo liudijime minėtai tarnybai A.Čaplikas tvirtino "nesupratęs, kad viceministras reikalavo pinigų".

Kai panašaus pobūdžio liberalcentristų veikla įdėmiau ėmė domėtis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, jų vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis tuojau pašalino tarnybos vadovą Vytautą Gailių, o A.Čaplikas dar ir Andrių Kubilių "pastatė į vietą": "Mūsų ateities darbai, pabrėžiu, atominės elektrinės statyba, kiti energetiniai projektai yra ministro pirmininko rankose, konservatorių rankose. Mes pasitikime savo ministru, net neabejojame jo veiksmų teisingumu." Apie kito liberalcentristų ministro Artūro Meliano "veiksmų teisingumą" gegužės 17-ąją Garliavoje daug rašyta, nebesiplėsiu.

Nupūskime laiko dulkes nuo dar senesnių mūsų politinės istorijos "laiko knygų". Pasižiūrėkime į šaknis politinės organizacijos, kuriai su tokiu atsidėjimu šiandien patarnauja politiniai kaliniai ir tremtiniai. Štai 1993-ieji, gegužė, konservatorių partijos steigiamoji konferencija. Po Sąjūdžio triuškinamai pralaimėtų 1992 metų Seimo rinkimų Vilniaus akademinio dramos teatro rūmuose susirinkę Sąjūdžio pirmeiviai ar vėliau prie jo prisidėjusieji "sisteminės" Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) atžvilgiu buvo tokie pat "marginalai" kaip N.Venskienės ar D.Kuolio politiniai sąjūdžiai dabar. Jie tada "sisteminių profesionalų" irgi buvo traktuojami kaip mėgėjai, įrodę savo nepajėgumą valdyti valstybę 1990-1992 metais.

Būsimasis partijos vicepirmininkas M.Laurinkus (tada jis buvo uolus konservatorius) iš konferencijos tribūnos pristatė partijos programą. Ir dramatiškai klausė: ar dar yra vilties? Atsakė teigiamai, pridėdamas išlygą: jei Lietuvos "dešinei" užteks valios konsoliduotis nedelsiant ir savo veikimui suteikti labai aiškias, disciplinuotas politinės veiklos formas. M.Laurinkus andai skelbė: "Tėvynės sąjunga gimsta iš politinės tikrovės reikmių, iš būtinybės ginti Lietuvos laisvę bei demokratiją, prigimtines bei pilietines žmogaus teises, priešintis sovietinės tvarkos atkūrimui."

Nieko labiau primenančio sovietinę tvarką nemačiau per 20 nepriklausomybės metų negu tai, kas vyko Garliavoje gegužės 17-ąją. Ir tai įvykdė ne LDDP atstovai, vėliau atsimainę į socialdemokratus, bet "konsoliduota dešinė", ambasadoriaus M.Laurinkaus žodžiais tariant. Liberalai ir konservatoriai.

Politinės tikrovės reikmės šiandien, būtinybė ginti laisvės ir demokratijos vertybes, prigimtines ir pilietines teises, galimas daiktas, ir dabar skatina ieškoti naujų politinės raiškos formų, nesitenkinti sustabarėjusiomis ar susikompromitavusiomis struktūromis.

Ir tai padeda kiek geriau suprasti Sigito Martinavičiaus spaudoje pateiktas pastabas dėl Ariogalos rezoliucijos: "Renginyje susirinko gerokai mažiau žmonių negu ankstesniais metais. Kažkodėl jame nebuvo prof. Vytauto Landsbergio, nors ankstesniuose sąskrydžiuose visada būdavo. Ar vykdytojai, sekdami konservatorių partijos pavyzdžiu, nutarė atsiriboti nuo jo? Sąskrydyje buvo jaučiamas rinkimų agitacijos kvapas, skaitomos rinkimų programos, giriami savi ir niekinami svetimi, visai kaip "politologų" įžvalgose: geriausia, kad Lietuvoje būtų dvi partijos - socdemai ir konservatoriai. Tada vieną kadenciją vieni prie lovio, antri - opozicijoje, kitą kadenciją - pasikeičia."

Ariogaloje nebuvau, nežinau, ar ten dalyvavo generolas M.Laurinkus. Bet buvęs VSD šefas siūlo tą patį - "politikos generolų" kontroliuojamą dvipartinę sistemą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"