TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politiniai konstruktai

2012 12 07 5:55

Ar galime ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad žinome, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime? Ar tai, ką mes tariamės žiną, yra tikrasis žinojimas?

Jeigu šiek tiek dėl to tikrumo dvejojame, kaip rasti tą tikrąjį, ir ar įmanoma jį rasti? Gal tos tikrosios tiesos apie tai, kas vyksta, apskritai nėra? Gal yra tik daugybė versijų, iš kurių renkamės tą, kuri labiausiai mums patinka?

Šie klausimai kyla ne be reikalo, jie išreiškia politikos mokslo suskilimą bent jau į dvi stovyklas. Pirmoji jų, ją reikėtų vadinti pozityvistine, laikosi požiūrio, kad politinės problemos yra tam tikri pačiupinėjami faktai, kuriuos politikos mokslas turi tirti ir pasiūlyti jų sprendimo būdus. Antroji stovykla, kurią reikėtų vadinti fenomenologine, laikosi požiūrio, kad politinės problemos yra subjektyvūs konstruktai, todėl politikos mokslas turi aiškintis, kas (t. y. kokie politinio proceso dalyviai) tuos konstruktus kuria, kodėl juos kuria (t. y. kokių tikslų siekia) ir kaip juos kuria (t. y. kokias priemones naudoja).

Antrasis požiūris bent jau man yra artimesnis, nes jis teigia, kad nėra ir negali būti vieno problemų suvokimo: žmonės skirtingai suvokia, kas yra viešasis interesas, ką turėtų daryti valdžia. Politikoje šie skirtumai reiškiasi skirtingu politinių partijų kalbėjimu apie tai, kokios mūsų visuomenės problemos svarbiausios ir kaip jas reikėtų spręsti. Juk kas gali įtikinamai pasakyti, reikia ar nereikia mums naujos atominės elektrinės? Jos šalininkai teikia savus argumentus, priešininkai - savus. Kaip spręsti emigracijos problemą? O gal tai visai ne problema - tiesiog žmonės turi teisę ieškoti geresnio gyvenimo ne tik savoje šalyje, bet ir svetur?

Politinių konstruktų kūrimas suintensyvėja prieš Seimo ar kitus rinkimus, kai politikai turi įtikinti rinkėjus balsuoti už juos. Galbūt ryškiausias šių dienų politinis konstruktas yra Darbo partijos (DP) atgimimas, pavykęs todėl, kad savo šnekėjimu ir savo lyderio veikla ji įtikino gana didelį skaičių rinkėjų balsuoti už ją. Politinis konstruktas yra ir pats šios partijos lyderis, sugebėjęs pateikti save kaip savą vaikiną ir kartu kaip rimtą politiką, žinantį, ko reikia vargstančiai mūsų visuomenei. Akivaizdu, kad "darbiečiai" užčiuopė vieną skaudžiausių mūsų visuomenės stygų - minimalų atlyginimą ir lengva ranka kartojo pažadą pakelti jį iki 1509 litų. Palyginkime šį pažadą su kitos partijos - socialdemokratų - pažadu kelti minimalų atlyginimą iki 1000 litų. Tai daug mažesnis ir daug realesnis pažadas, tačiau ir jį daugelis ekonomikos analitikų gana argumentuotai kritikuoja. Visa tai turint galvoje peršasi išvada, kad 1509 litų minimali alga yra ne pažadas, o paprasčiausias melas.

Kai po rinkimų prezidentė pasakė, kad teisiamųjų suole sėdinti partija negali būti valdančiojoje koalicijoje, prasidėjo naujas konstruktų kūrimas. Staiga apie DP netinkamumą būti valdančiąja prakalbo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), nors visus ketverius savo buvimo valdžioje metus TS-LKD bendravo su šia partija ir naudojosi "darbiečių" balsais per svarbius balsavimus. Kartu buvo sukurtas kitas konstruktas - kad DP išrinko mūsų rinkėjai ir reikia gerbti jų valią. Kaip matome, vieną ir tą pačią partiją galima vaizduoti skirtingai, priklausomai nuo siekiamų tikslų, nes čia suveikia reiškinio ir problemos atskyrimas. DP yra reiškinys, atspindintis tam tikrą mūsų visuomenės būseną, tačiau tame reiškinyje skirtingi politikos veikėjai įžvelgia skirtingas problemas. Panašiai kaip ir emigracija - tai reiškinys, kuriame vieni mato tautos išsivaikščiojimo problemą, kiti nemato (ar nenori matyti) čia jokios problemos.

Laikotarpis po rinkimų pažymėtinas dar vienu pokyčiu - ėmė silpti konstruktas apie šalies vadovės buvimą visų prezidente. Daugiau kaip trejus metus Dalia Grybauskaitė sugebėjo taip elgtis, kad buvo priimtina visų politinių pakraipų piliečiams. Tam padėjo ir mūsų Konstitucijoje įrašytas mitas, kad prezidentas gali ir turi būti nepartinis. Neigiamą valstybės vadovės nusistatymą prieš teisiamųjų suole sėdinčią partiją dalis mūsų visuomenės išsiaiškino kaip jos partinį angažuotumą ir ėmė vertinti ją daug nepalankiau nei iki šiol. Tačiau ir čia skirtingos politinės jėgos bei interesų grupės ėmė kurti skirtingus konstruktus, aiškinančius susidariusią padėtį - vieni prezidentės poziciją aiškina kaip moralios ir skaidrios politikos siekį, kiti ją kaltina noru pakeisti jai neįtikusius Seimo rinkimų rezultatus ir žūtbūt grąžinti į valdžią TS-LKD.

Panašiais konstruktais aiškinamas ir Vyriausybės sudarymas bei jos tvirtinimas. Vieni aiškintojai tikina, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, todėl Vyriausybės personalinė sudėtis yra Seimo daugumos reikalas, kuriame šalies vadovė atlieka formalų vaidmenį - tiesiog tik patvirtina tą sudėtį. Kiti komentatoriai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos prezidentas yra tautos mandatą turintis pareigūnas, kuriam Konstitucija numato gana dideles galias sudarant Vyriausybę, jomis jis gali ir pasinaudoti, ir nepasinaudoti. Čia iškyla valstybės vadovo asmeninių savybių reikšmė, t. y. dalykus lemia ne tik postas, bet ir žmogus, užimantis tą postą. Dabar pabandykite save įsivaizduoti prezidentu - ar norėtumėte būti tik Seimo daugumos valios tvirtintojas, ar norėtumėte ir pats pabandyti paveikti valstybės valdymo procesus?

Taigi kas šiandien vyksta "ant Lietuvos"? Vyksta politinė kova, kurioje grumiasi dideli pinigai, galingi interesai, asmeninės ambicijos, visa tai pridengiant vertybių skraiste. Na, o detalesnis šios kovos aiškinimas priklauso nuo aiškintojų pozicijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"