Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Politiniai šachmatai iš Sirijos ir Irako fronto

 
2017 03 14 6:00

Praėjusią savaitę nuskambėjo dvi naujienos, galinčios būti labai svarbios, sprendžiant žemių, kurias dar valdo „Islamo valstybė“, likimą. Pirmadienį Pentagonas patvirtino, kad JAV nusiuntė karinius dalinius į Šiaurės Siriją vykdyti sausumos operacijos. Savaitei baigiantis Maskvoje susitiko Rusijos ir Turkijos lyderiai. Jų dėmesio centre taip pat Sirija.

Tai, kad „Islamo valstybės“, kaip teritorinio junginio, sukurto strategiškai svarbiame Tigro ir Eufrato upių regione, dienos gali eiti į pabaigą, vis mažiau kelia abejonių.

Juolab kad galingiausios Vakarų šalies – JAV – vadovas Donaldas Trumpas kaip vieną svarbiausių uždavinių tarptautinėje politikoje įvardija „Islamo valstybės“ sunaikinimą. JAV karių pasirodymas Sirijoje laikomas žingsniu to link.

D. Trumpas ne kartą kritikavo ankstesnę JAV administraciją ir konkrečiai prezidentą Baracką Obamą dėl neryžtingumo. Ar tai būtų politika Ukrainoje, ar Sirijoje.

Naujojo JAV prezidento šalininkai tvirtina, kad ankstesnės administracijos ryžto stoka ir lėmė tą galingojo Vladimiro Putino fenomeną, nors žvelgiant į realybę – tiek Rusijos ginkluotę, tiek ekonomiką – apie galingumą kalbėti nederėtų.

Turkijos partnere regione vis labiau tampa ne NATO valstybės, o Rusija.

Žinoma, tik tada, kai lygini Rusijos ir JAV bei kitų Vakarų partnerių pajėgas. Rytų ir Vidurio Europoje, rytinėje Baltijos jūros regiono pusėje karinių jėgų persvara yra akivaizdi ir ją atsverti gali tik JAV bei kitų Vakarų sąjungininkų kariniai pajėgumai.

Tačiau kalbant apie karines operacijas didesniame regione reikia pabrėžti, kad Rusija turi ir silpnybių. Į tai dėmesį šį mėnesį atkreipė įtakingas JAV portalas „The National Interest“. Rusija nepajėgi vykdyti ir finansuoti ilgalaikių karinių operacijų, nors modernizavusi kariuomenę gali duoti vadinamuosius taškinius smūgius ir efektyviai vykdyti trumpalaikes operacijas. Tokias kaip Sirijoje. Tačiau paskui ji turi pasitraukti ir viską palikti savo partneriams.

Tai ir atsitiko Sirijoje. Rusija galėjo suteikti pagalbą Damaskui, palaikyti aviacijos smūgiais Sirijos ir jos partnerių iš Irano atakas užimant Alepą. Paskui reikėjo atitraukti kariuomenę į bazes. Vis dėlto užimti „Islamo valstybės“ sostinę išteklių gal pakaktų.

B. Obamos administracijai taip ir nesiryžus pasiųsti karių į Siriją, Maskva pasiskelbė esanti pagrindinė kovotoja su islamistais. Todėl Rusijai užimti Raką būtų buvęs svarbus simbolinis žingsnis. Juolab kai žinoma, jog iš tikrųjų iki šiol šios šalies aviacija daugiausia smūgius kreipė prieš nuosaikiąją opoziciją Damasko režimui.

Tačiau Raką visada norėjo užimti ir kurdai, kurie Šiaurės Sirijoje kovojo ir prieš islamistus, ir prieš Turkijos pajėgas ar šiai šaliai artimas karines grupuotes.

Vargu ar galima abejoti, jog Raką norėtų užimti ir D. Trumpas. Nors JAV kariai atvyko padėti kurdams Šiaurės Sirijoje į Mandžibo rajoną, spėjama, kad jų atsiuntimo pagrindinis tikslas vis dėlto gali būti „Islamo valstybės“ sostinė Raka ir jos apylinkės.

Kelis pastaruosius mėnesius kurdai (tik jau iš Irako) nori užimti kitą svarbų „Islamo valstybės“ miestą – Mosulą. Karo veiksmus ten vykdo JAV remiama Irako armija. Kad ši operacija, palyginti su Alepo šturmu, vyksta gerokai ilgiau, rodo tik tai, jog Vakarai reikalauja iš sąjungininkų nesekti Rusijos ir Sirijos pavyzdžiu naikinant miestus.

Ir Šiaurės Sirijoje, ir Šiaurės Irake (abiejuose regionuose gyvena daugiausia kurdai) ypatingų interesų turi ir Turkija. JAV atsiuntė savo karinius dalinius į Mandžibą, kur pastaruoju metu netrūko karinių susidūrimų tarp kurdų bei juos palaikančių nuosaikių islamistų ir Turkijos kariuomenės ar jos remiamų karinių grupuočių. Įsikišus JAV, šiame konflikte vienas prieš kitą gali stoti dviejų NATO šalių – Turkijos ir JAV – kariai.

Turkijos partnere regione vis labiau tampa ne NATO valstybės, o Rusija. Štai kodėl Vakaruose su nerimu laukta praėjusios savaitės susitikimo Maskvoje. Pasaulio žiniasklaida pranešė, kad jame buvo kalbėta apie glaudesnius dviejų valstybių santykius ekonomikos, energetikos ir karinėje srityse, bet Turkijos žiniasklaida itin akcentavo, jog šalies lyderiui pavyko pasiekti visų savo tikslų Sirijos klausimu.

Turkijai svarbu, kad kurdai jų valdomose teritorijose nesukurtų savo valstybės, todėl Ankara savo kariniais veiksmais Šiaurės Sirijoje neleido susijungti kurdų kantonams. Bet svarbus yra ir Rusijos tiek politinis-diplomatinis, tiek gal ir karinis palaikymas.

Jeigu Maskva sutiko patenkinti Ankaros interesus, ko galėjo pareikalauti ji pati?

Visiškai įmanoma, kad siekiama toliau didinti distanciją tarp Turkijos ir kitų NATO narių. Toks Turkijos elgesys būtų skaudus smūgis NATO šalims, ir ne tik Artimųjų Rytų regione.

Tačiau Turkija turi rankose ir svertą, galintį stipriai paveikti artėjančių rinkimų Europos Sąjungos (ES) valstybėse rezultatus, kad Kremliui net nereikėtų programišių pagalbos.

Jeigu Ankara atvertų vartus dar vienai milijoninei bangai iš Turkijos teritorijoje esančių pabėgėlių stovyklų, nežinia, ar vidinių prieštaravimų draskoma ES tai atlaikytų. O susilpninti, suskaldyti ES – vienas pagrindinių Kremliaus politikos tikslų. Taip politinių šachmatų žaidimas Sirijoje vėl gali paliesti Europą, įskaitant Lietuvą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"