TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politinio išganymo paieškos

2011 03 21 0:00

Lietuvos gyventojai nepatenkinti dabartinėmis politinėmis struktūromis. Seimo, Vyriausybės ir partijų reitingai stulbinamai žemi. Ir jų populiarumas greitai nepadidės.

Ilgesingai laukiama išganymo iš viršaus ir apačios. Vieni mano, kad tik tvirta ranka gebėtų pažaboti korupciją, palaužti oligarchus ir monopolininkus, užtikrinti valdžios institucijų skaidrumą bei veiksmingumą. Pagrindinis kandidatas šiam vaidmeniui atlikti yra prezidentas, šiuo metu - Dalia Grybauskaitė. Praeitą savaitę tokias mintis per pokalbį reiškė Arvydas Juozaitis. Bet jis - ne vienintelis taip manantis. Paprastai raginimai didinti prezidento galias nėra itin konkretūs. Labiau reiškiami lūkesčiai, kad ryžtingas vadovas sugebės padaryti tai, ko negali kiti ne tokie sąžiningi ir veiksmingi politikai.

Kiti laukia išganymo iš apačios. Reikia išjudinti, suburti ir suvienyti žmones. Reiškiama nostalgija Sąjūdžiui, raginama atkurti jį ar sukurti panašų plataus masto judėjimą, kuris sutelktų visą tautą bendram kūrybiniam darbui. Šis naujas pasiaukojantis judėjimas esą būtų priešprieša savo siaurus interesus ginančioms politinėms partijoms.

Išganymo lūkesčiai - iš viršaus ir iš apačios - nėra nauji. Jie pasireiškė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jau 1992-aisiais stengtasi sukurti galingą prezidento instituciją, bet po ilgų ir karštų ginčų siūlymas atmestas. Nepasitikėjimas normalia kasdiene politika buvo reiškiamas ir anksčiau. 1990 metais kai kurie Sąjūdžio vadovai nekandidatavo į Aukščiausiąją Tarybą (AT) vildamiesi, kad Sąjūdis galės netiesiogiai prižiūrėti AT, stebėti ir kritikuoti jos veiklą, užtikrinti, jog AT liktų ištikima Sąjūdžio idealams. Tikslas gal buvo kilnus, bet visiškai nepraktiškas, nes AT tapo vieninteliu rimtu politikos forumu.

Kitokios politikos ilgesys suprantamas. Tačiau jos nesukurs nei mesijas S.Daukanto rūmuose, nei naujas išganingas tautos judėjimas.

Pasaulio patirtis su galingais prezidentais neskatina optimizmo. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas keitė vyriausybes kaip pirštines, kol šalies ūkis žlugo, valstybės turtą pasisavino oligarchai, piliečiai tapo demoralizuoti. Vladimiras Putinas įvedė tvarką per vadinamąją valdžios vertikalę. Tačiau kaina buvo didelė. Susilpnėjo demokratija ir pagarba žmogaus teisėms. Kasdienis piliečių gyvenimas ne itin pagerėjo. Ūkis liko nepertvarkytas, o valstybės turtą dabar grobia ne oligarchai, bet valdžios pateptieji.

Galingas Prancūzijos prezidentas turi teisę atleisti vyriausybę ir ministrus, tačiau dažnai tuo piktnaudžiauja, suversdamas ministrams atsakomybę už savo klaidas. O Prancūzija tikrai nėra geriausiai valdoma Europos valstybė.

Lietuvos patirtis neskatina optimizmo. Nemanau, kad Algirdas Brazauskas ar Valdas Adamkus būtų buvę geresni prezidentai, jei būtų turėję daugiau įgaliojimų. Vargu ar A.Brazauskas būtų naudojęs didesnes prezidento galias kovai su korupcija ir neskaidriu privatizavimu, suteikęs pirmenybę teisėtvarkos gerinimo ar sąžiningesnės ir veiksmingesnės valstybės tarnybos kūrimo veiklai. Veikiau priešingai, kaip rodo jo premjeravimo metai. V.Adamkus būtų likęs įvykių stebėtoju, tad Lietuvos valdymas pačiu plačiausiu požiūriu būtų susilpnėjęs.

D.Grybauskaitė yra energingesnė už savo pirmtakus. Ji uoliau mėgina pertvarkyti teisėsaugos sistemą ir jėgos struktūras, privertė atsistatydinti nemažai nevykusių vadovų. Bet per anksti spręsti, ar šie pokyčiai pagerino padėtį. Lengviau pašalinti nekompetentingą vadovą, negu rasti tinkamą, o dar sunkiau - užtikrinti žemesnių grandžių veiksmingumą. Turėdama Prancūzijos prezidento galias ji galėtų tiesiog atleisti premjerą ar ministrus. Kai kuriais atvejais tai būtų naudinga ir didintų prezidentės populiarumą, tačiau neišspręstų pagrindinių krašto ūkio ir valdymo problemų. Ir nebūtų kam priešintis neapgalvotiems sprendimams. Ne atsitiktinumas, kad geriausiai valdomos šalys turi stiprius parlamentus ir silpnus valstybės vadovus, dažnai reprezentacinius monarchus.

Per iškilmingą minėjimą Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasakė, kad "Lietuvai būtina susigrąžinti Kovo 11-osios dvasią". Sąjūdžio ir Kovo 11-osios dvasia įkvėpė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, tą aiškų tikslą, kuriam beveik visi pritarė. Ji suvienijo Lietuvą ir po Sausio 13-osios. 1988-1991 metai iš tiesų buvo stebuklingi. Bet ir nepakartojami. Sunku įsivaizduoti, kaip Sąjūdžio dvasia, kad ir kokia ji būtų, padėtų spręsti sudėtingas šiandienos problemas.

Prisiminkime: nesutarimai AT išryškėjo dar 1990 metų pavasarį, ir ne vien dėl to, kad kai kurie deputatai išdavė Sąjūdžio idealus. Labiausiai buvo ginčijamasi dėl derybų su Maskva sąlygų. Jei net

esant apgulties padėčiai neišvengiamai kyla nesutarimų, juo labiau jų pasireiškia, kai gyvenimas sunormalėja. Nebuvo ir negali būti vienos nuomonės dėl mokesčių, "Sodros" pertvarkymo, gamtos apsaugos, energetikos, ūkio ar švietimo strategijos.

Vienas dalykas svarstyti šiuos klausimus tarp draugų ar net srities žinovų, visiškai kitas - priimti juos reguliuojančius įstatymus, kuriuos visi privalės vykdyti. Tada greitai išryškėja skirtumai, aštrėja nesutarimai, suklesti įtarimai. Ir Sąjūdyje tonas paaštrėdavo, kai būdavo svarstomos rezoliucijos ar kiti įpareigojantys dokumentai.

Iniciatyvos iš apačios dažnai yra naudingos. Reikia sveikinti įvairias nevyriausybines organizacijas, stebinčias ir kritikuojančias Vyriausybės, teismų, kitų valdžios institucijų veiklą ar į viešumą keliančias svarbius klausimus, kurių valdžia nepaiso.

Naivu manyti, kad naujas Sąjūdis ar koks nors judėjimas iš apačios galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos politiką. Be organizacinių rėmų negalima įgyvendinti politinių siekių. Kad ir kiek naujas judėjimas stengtųsi būti kitoks, įžengęs į politikos areną jis greitai taptų panašus į tradicinę politinę partiją. Tai rodo Vokietijos žaliųjų likimas - radikali protesto organizacija virto dar viena partija. Judėjimas be organizacinio įkūnijimo pasmerktas likti bergždžias, o tapęs organizacija jis ima panašėti į tai, ką nori pakeisti.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"