TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politinis žodynas ir tikrovė

2015 08 18 6:00

Tikrovė šiandien ta, kad Europos Sąjungos ir Rusijos priešprieša žengia į naujas aukštumas. Iš dalies ją atspindi politikų retorika, vartojamas žodynas, bet esmė glūdi giliau. Kas įsigalės pasaulyje: demokratija kaip žmonių solidarumo ir atsakomybės paieška ar antidemokratija, pasikliovimas jėga ir tironijomis?

Eretikai, liaudies priešai ar nac-išdavikai – nesunku prisiminti ir stebėti to antrojo reiškinio apraiškas, net masinį žudymą. Boko Haram nėra naujovė.

Arčiausiai mūsų nūnai matome atviras varžybas dėl demokratijos ar antidemokratijos erdvės Rytų Europoje. Tai Rusijos ir ES karas, melu klastojamas ir kol kas dozuojamas ginklo galybių karas, kurio poligonas šiandien – Ukraina. Kraujas plūsta nesustabdomai, tarsi tai neišvengiama sugrįžtančių viduramžių civilizacijoje.

Vienas agresyviosios rusiškos antidemokratijos ginklų yra varžovų protų sumaištis. Senasis, dar sovietmečio agentūrų tikslas priešo atžvilgiu būdavo nusakomas raiškiai „zasratj mozgi“. (Apš... smegenis, jeigu neaišku.) Dabartinis Rusijos prezidentas yra baigęs šių mokslų akademiją ir veikia apsuptas kolegų akademikų. Jis dėl to nekaltas, tiesiog tokia sistema, šalies istorija, savita kultūrinė tradicija. Primušti. Ką primušė, tas ir kaltas. Žmona, vaikas arba silpnas kaimynas. Iš to ir nūdienė tarptautinė daugiakultūrė tikrovė. Pavyzdys – krištolinio skaidrumo siekis primušti Ukrainą ir padaryti ją kaltą. Bet nereikia visos Europos daryti akademikais. Tada jau neliktų pagirtino daugiakultūrizmo.

Kalbėdamiesi apie dabartį turime konstatuoti, kad perkrovimais apdumti Vakarų protai nūnai kiek prašviesėję, bet iš Rytų sklindanti sumaištis vis dar sėkminga. Tik pažvelkime į demokratus, paklusniai vartojančius jiems įpirštą sukčių žodyną: „separatistai“, „liaudies respublikos“, lėktuvo „katastrofa“... Ir mūsų medijos, kai kurie politikai daro tą patį, slidinėja ant tų pačių priskleistų žievelių.

Smegenų nuodai skvarbūs, tad ir politikai, ir žurnalistai turėtų siekti sąvokų precizijos. ES ambasadoriaus Vygaudo Ušacko interviu „Lietuvos žiniose“ (2015–08–12) pavadintas gana tiksliai „Pasaulėžiūrų konfliktas“, o nušviečia būtent miglą Europos politikų galvose. „Pasaulėžiūrų skirtumai“, kuriuos ES linkusi „pripažinti“... Deja, iš požiūrių į besiklostančias padėtis ir interesus kyla ir elgesio skirtumai, kur žodis „pripažinti“, manau, netaikytinas. Agresija negali būti pateisinama, pvz., atjaučiamai „supratus Putiną“.

Be to, žmones žemėje ir danguje žudo ne pasaulėžiūros, o žudikai ir užpuolikai jiems užsakovų suteiktais ginklais.

Kai ambasadoriaus pažįstami „išsilavinę ir informuoti rusai“ su nostalgija prisimena laikus, kuomet ES ir Rusija siekė „teisingumo erdvių integracijos“, tai buvo apsigaudinėjimo laikai, nes Rusijos valdžia visai nesiekė teisingumo sampratų ir struktūrų suartėjimo, tik per minėtąją smegenų teršimo procedūrą mėgino gauti bevizio režimo į ES privilegiją.

Linkusių pasipriešinti masiniam kvailinimui, be abejo, Rusijoje yra, tik ambasadorius pats konstatuoja, kad bauginimas trukdo jiems reikšti savo nuomonę. Psichologinis arba psichosocialinis teroras, taip. Fašizmo atmosferoje jie apšaukiami nac-išdavikais. Ryškiausių asmenybių, galimų mirtininkų, portretai įtaisomi Maskvos viešuosiuose tualetuose tokiu būdu, kad atėję nusilengvinti vyriškiai stovėtų ant išdavikų veidų. Prieš kurį laiką – ir Boriso Nemcovo. Tie reikalo lankytojai net prieš savo valią verčiami rusofašistais. Bendroji su Europa teisinė erdvė? – Baikit juokus.

Bet tąsyk abstraktūs raginimai „ieškoti draugų“ skamba bemaž nerealioje terpėje ir darosi panašūs į priekaištus sau, tarsi dėl mūsų „nenoro draugauti“ ana visuomenė ir nuteikiama antivakarietiškai ar antilietuviškai. Viskas juk vyksta kitaip. Toks apvertimas, kokį dažnai matome, tai irgi dalis viešųjų smegenų švitinimo. Nedera klimpti.

Tie rusai, kurie nepatenkinti dabartine santykių būkle, – ar jie pajėgūs žengti žingsnelį toliau ir suvokti, kas padėtį sukūrė? Jei sustoja ant kulto ribos – pagelbėti sunkoka. Peržengęs ribą atsiduri karo zonoje. Tave kaltins, ypač jei esi rusas, kad eini prieš Rusiją (ne „za rodinu, za Stalina“), nors iš tikrųjų eitum už geresnę, žmonišką Rusiją. Tai B. Nemcovo pasirinkimas, ir jis žuvo Ukrainos kare.

Jeigu nūnai kremliečiai nutars, kad jiems labai kliudo Petro Porošenka, tai turės dar papildomą užduotį, kad priešą prezidentą pašalintų patys ukrainiečiai arba ukrainietis. Jei ne, gal prisimins patarėjo Glebo Pavlovskio žodžius prieš dešimtį metų, kad Gruzijos problemą lengvai išspręstų viena kulka. B. Nemcovo problemą išsprendė kelios kulkos ir sudėtinga, profesionali logistika.

Nedaugelis rusų, deja, tesmerkia Krymo aneksiją ir visos Ukrainos užpuolimą (“destabilizuojančius veiksmus“), – pripažįsta ambasadorius, nors tai tolydinis kraujo laistymas, ukrainiečių sūnų, tėvų ir vyrų mirtys. Belaisviai viešai barbariškai žeminami, nužmogėjusių teroristų net kastruojami; pagrobtoji Ukrainoje ir išvežtoji į Rusiją lakūnė Nadežda Savčenko patiria tolydinį psichologinį kankinimą. Numušto (ne „avariją patyrusio“) lėktuvo keleivių lavonai apiplėšti. Ką į tai ambasadoriaus sutiktieji keli „išsilavinę ir informuoti“ rusai? Juk dalykai labai konkretūs. „Tiesa yra konkreti“, – sakė draugas Leninas.

Ambasadorius teisingai mato ir kalba apie Rusijos tarptautinę saviizoliaciją (skirtingai negu naivokas laikraštis, kuriam vargšę Rusiją izoliuoja Vakarai), bet nereikia ir suplakti tariamų „mūsų ambicijų“ su principais.

Ambicijos mat turi menkinantį atspalvį. Priešstata yra kitoje linijoje, ji visuomet aiški, ypač per dabartinę civilizacijos krizę: arba principai (tiesa, garbė ir pan.), arba pragmatiškas neprincipingumas (be tiesos, garbės ir pan.). „Ambicijoms“, tarsi pasipūtimui, čia nėra vietos, nebent normali ambicija neniekinti savęs. Oponentas tegu sau žinosi, kol gyvenimas pamokys.

Kad „mes, Lietuva, turime kalbėtis“, o kitaip daromės kalti – tai lyg draugystė su „Rusija“, bet kur ji? Su kuria? Juk ne su agresore. Turėtume būti išmokę, kad „draugystė su Rusija“ – Kremliaus supratimu – tai paklusnumas jai. Europa po truputį mokosi. O bendrauti, remti, draugauti su ta, kuri tiesia ranką ir šaukiasi pagalbos? – be abejo, būtina. Bet yra milžiniški tinklai, kurie pirmiausia mėto štabų parengtus tinklus. Tariami „stebėtojai“, kurie stebi taip, kaip šefui reikia. Tariamos visuomeninės ir net lyg tarptautinės organizacijos ESBO ir JTO, kurios per veto teisę yra pajungtos Kremliaus tikslui. O juk jos neva sprendžia, kur blogis, arba yra neįgãlios tai pasakyti. Diskredituotos, o neva funkcionuoja.

Legitimizuojamas blogis – teisinės bendruomenės kapituliacija. Žinoma, „teisinė“ neturi būti suvokiama kabutėse, tai ne prekė ant prekystalio.

Pasitelkdama kitas diktatūrines valstybes Rusija tikisi iškreipti visą tarptautinį vertybių spektrą. O jis gana linkęs į iškrypimą. Per BRICS struktūrą ir demokratinės šalys – Indija, Pietų Afrikos Respublika – galbūt pragmatiškai gravituos į diktatūrų bloką. Tuo didesnis išmėginimas ateina Europai ir Europos-JAV principinei vienybei. Dabar kaip tik čia švinta pagrindinis diktatorių – autoritarų – JTO tvarkos revizionistų taikinys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"