TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Politinių lyderių trūkumas

2014 10 11 6:00

Ilgai trukusios diskusijos dėl savivaldybių merų tiesioginių rinkimų liudijo banalų faktą, kad politinių partijų elitas iš savo rankų nenori išleisti svarbios politinės veiklos priemonės – galėjimo spręsti, kas bus kiekvienos savivaldybės meras. 

Savivaldos tarybose sudaromos pačios keisčiausios koalicijos, nelabai kreipiant dėmesio į partines etiketes, kurias dėvi konkretūs vietos politikai. Visų tikslas vienas – patekti į valdančiąją koaliciją. O ją sudarius iškyla klausimas dėl postų dalybų, ir čia ne paskutinį žodį tardavo partijų bosai, sėdintys Vilniuje.

Pagaliau sulauktas sprendimas merus rinkti tiesiogiai, atrodo, ima liudyti kitą banalų dalyką – mūsų politinės partijos neturi išsiugdžiusios žmonių, kurie galėtų balotiruotis į tokius postus. Suprantama, kai tokių žmonių nereikėjo, partijos jų ir neieškojo. Parinkti kandidatus į merus, renkamus savivaldybių tarybose, buvo daug lengviau – užteko, kad žmogus būtų lojalus jį delegavusiai partijai ir išmanytų miesto valdymo niuansus. Dar svarbu pažymėti, kad užtekdavo tik turėti savo kandidatą į tokį postą, nes jis būdavo garantuotai išrenkamas pagal sudarytą koalicinę sutartį. Dabar parinkti kandidatus į merus, renkamus pačių piliečių, yra daug didesnis galvosūkis partijoms. Reikia ne tik lojalaus partijai ir išmanančio miesto ūkį žmogaus. Reikia tokio, kuris gebėtų įtikinti rinkėjus balsuoti už jį. Kitaip tariant, partijoms reikia ieškoti turinčių bent šiokią tokią charizmą žmonių, kurie gali patraukti visuomenės dėmesį ir konkuruoti su kitais pretendentais dėl rinkėjų balsų.

Kad partijos nepasiruošė tokiai konkurencijai, iškalbingai rodo Tėvynės sąjungos siūlymai kandidatuoti į Vilniaus meres dviem moterims, kurios, kiek žinau, net nėra šios partijos narės. Diskusijos dėl merų tiesioginių rinkimų truko ilgai, partijos tikrai turėjo laiko ruošti savo kandidatus tokiems rinkimams. Jei neparuošė, galima spėti, kad nelabai tikėjo tokių rinkimų galimybe, nors garsiai kalbėjo priešingai.

Tačiau tai – tik spėjimas. Tikresnis būtų kitas paaiškinimas – mūsų politinės partijos neatlieka funkcijos, kurią joms skiria visi politikos mokslo vadovėliai. Ši funkcija – atrinkti ir ugdyti politinius lyderius, nes be politinių partijų kaip tam tikros terpės tokie lyderiai vargu ar gali atsirasti. Dar prieš 100 metų garsus sociologas Maxas Weberis rašė, kad tikrieji politiniai lyderiai atsiranda ir įrodo savo gebėjimus vykstant partijų konkurencijai – rinkimų ir parlamentinėse batalijose.

Pas mus veikiančios partinės konkurencijos taisyklės nėra labai palankios ugdyti politinius lyderius. Tokios konkurencijos mokyklą geriausiai išėję tie Seimo nariai, kurie patenka į parlamentą vienmandatėje apygardoje, ir ypač tie, kurie toje pačioje apygardoje laimi mandatą ne per vienus rinkimus. Tačiau vienmandatėse apygardose laimėjusiųjų kiekviena parlamentinė partija turi geriausiu atveju kelias dešimtis, o parlamentarų, laiminčių mandatą toje pačioje apygardoje kelis kartus, yra dar mažiau.

Taip jau istoriškai susiklostė, kad pusę Seimo narių renkame pagal sąrašus. Tokius „sąrašinius“ parlamento narius vargu ar galime laikyti savo kailiu išbandžiusius partinės konkurencijos mokyklą. Kandidatuojant pagal sąrašą, nereikia akis į akį susitikti su rinkėjais, o rinkimų sėkmę lemia ne tiek sąraše esančiųjų asmeninės pastangos, kiek partijos ar sąrašo lyderio populiarumas. Turime aibę pavyzdžių, kai populiarūs lyderiai (Artūras Paulauskas, Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas) į Seimą atvesdavo dešimtis žmonių, kurie vargu ar būtų galėję laimėti mandatą vienmandatėje apygardoje. Galima teigti, kad dėl tokių sąrašų sukūrėme vienkartinių (vienos kadencijos) Seimo narių reiškinį. Tokie laikinieji politikai neaišku kaip atsiranda, susitvarko savo asmeninius reikalus ir dingsta iš politikos. Jų vietą užima kiti, tokie pat laikini.

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad šiuo metu tik dvi parlamente dirbančios partijos – socialdemokratų ir Tėvynės sąjunga – vienmandatėse apygardose išrinktų Seimo narių turi daugiau nei išrinktų pagal sąrašą. Tad jos turi daugiausia politikų, patyrusių asmeninės politinės konkurencijos džiaugsmų ir rūpesčių. Tačiau būkime realistai ir nesitikėkime, kad Seimo rinkimų sistema bus pakeista atsisakant rinkimų pagal sąrašus. Todėl tiesioginius merų rinkimus reikia vertinti kaip naują galimybę ugdyti politinius lyderius, kurių per mažai išsiugdome parlamento rinkimuose. Tiesioginiai merų rinkimai bus postūmis partijoms ieškoti savo gretose žmonių, kurie ne dėl buvimo sąraše, o dėl savo asmeninių pastangų, savo sugebėjimo kalbėtis su žmonėmis ir įtikinti juos galės tapti miestų ir miestelių vadovais.

Tiesioginiai merų rinkimai – rimtas žingsnis tikros politinės konkurencijos link. Tačiau šis žingsnis, ugdant politinius lyderius, turi būti papildytas tiesioginiais seniūnų rinkimais. Pačių piliečių išsirinktas seniūnas turėtų būti artimiausias žmonėms valstybės pareigūnas, sprendžiantis mūsų bendro gyvenimo gyvenvietėje, miestelyje ar miesto daugiabutyje klausimus. Renkami seniūnai turėtų būti reikšminga priemonė mažinant mūsų visuomenėje jaučiamą valstybės ir piliečių tarpusavio santykių susvetimėjimą.

Turėkime vilties, kad netolimoje ateityje tikrų politinių lyderių turėsime daugiau. Aktyvūs ir žmonių vertinami seniūnai kandidatuos į merus, tokie pat aktyvūs ir vertinami merai kandidatuos į Seimą. Gal tada mūsų parlamente sumažės atsitiktinių, vienai kadencijai pagal partinį sąrašą atsiradusių žmonių? Šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse politika yra profesija, todėl šioje profesijoje turi suktis tik tokie žmonės, kurie pelno piliečių pasitikėjimą. Išrinkimas į seniūno, mero ir Seimo nario pareigas ir perrinkimas į jas yra geriausia tokio pasitikėjimo išraiška.

O kol kas Seime turime tokius politinius lyderius, kurie niekaip nepajėgia suprasti, kad Rusija paskelbė mums kuo tikriausią informacinį karą, kuris yra vienas pirmųjų vadinamojo hibridinio karo etapų ir jo tikslas yra sukelti sumaištį mūsų piliečių sąmonėje. Jei karo metu valstybės lyderiai neorganizuoja gynybos, tai kam jie mums tokie?

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"