TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Popierinis teisingumas

2008 09 09 0:00

Baigiantis vasarai paskambino draugas: "BBC kuria televizijos dokumentinį filmą apie lietuvių ir žydų santykius, gal gali apie tai prieš britų kamerą pakalbėti?" "Kitaip tariant, pakomentuoti popierinį karą, kuris užvirė po vieno Lietuvos dienraščio straipsnio apie Kaniūkų kaimo tragediją Antrojo pasaulinio karo metais? Nelabai įdomu, kai Kaukaze vyksta tikras karas", - lengvabūdiškai atsisakiau. Nesuvokiau, kodėl pasaulio žiniasklaidai lietuvių ir žydų santykiai vėl tapo aktualūs ir kad dėl to kaltas popierinis teisingumas, kuris nežinia, kiek Lietuvai kainuos.

Šio dirbtinai ir visiškai beprasmiškai sukelto skandalo padarytos valstybei žalos masto nesuvokė ir Vyriausybės vadovas Gediminas Kirkilas, šią vasarą išsiruošęs pirmo oficialaus vizito į Jungtines Amerikos Valstijas. Į vizito programą buvo įtrauktas Lietuvos premjero susitikimas su įtakinga Niujorko žydų bendruomene. Savaime suprantama, G.Kirkilas jam kruopščiai pasirengė, apgalvojo atsakymus į pačius nemaloniausius klausimus - pirmiausia dėl žydų turto grąžinimo ir tų nelemtų Mindaugo apartamentų žydų kapinėse. Tačiau Niujorko žydai turėjo svarbesnį klausimą nei turtas, jie užklupo G.Kirkilą visiškai nepasiruošusį: kodėl Lietuva kaltina buvusius geto kalinius ir holokausto aukas? G.Kirkilas bandė kalbėti apie prokurorų nepriklausomumą ir valdžios nesikišimą į pradėtus ikiteisminius tyrimus, bet sukėlė žydams įtarimą, kad išsisukinėja. Paskui straipsnį apie lietuvių išsisukinėjimą nuo atsakomybės dėl holokausto paskelbė didžiausias Amerikos žydų dienraštis "Forward".

Tai buvo tik pradžia. Dabar apie lietuvių bandymus išsisukti nuo atsakomybės galime pasiskaityti ir garsiajame "The Economist". Ir viskas nesibaigs tik žodžiais: rugpjūčio pabaigoje vokiečių "Neues Deutschland" (iš kurio okupacijos laikais mokiausi vokiečių kalbos, kai jis buvo komunistų laikraštis, dabar - socialistų) su pasigardžiavimu rašė apie masines žydų žudynes, kurias surengė "vokiečių fašistai ir jų talkininkai lietuviai" (suprask, sąjungininkai ir partneriai). Ir pridūrė: Europos Parlamentui rengiamas kolektyvinis atviras laiškas, kuriame reikalaujama atimti iš Vilniaus Europos kultūros sostinės titulą.

Štai kokią košę užvirė vienas neatsakingas laikraščio straipsnis, po kurio Lietuvos generalinė prokuratūra galvotrūkčiais pradėjo tyrimą ir ištrimitavo apie jį visam pasauliui, nors akivaizdu, kad šis popierinis tyrimas neturi nė mažiausios perspektyvos. Valstybė yra oficialiai pripažinusi pokario tautos genocidą, tačiau kiek nuteista stribų? Gal Generalinė prokuratūra galėtų paaiškinti, kodėl Kaniūkų žudynių (raudonieji partizanai nužudė 38 lietuvių ūkininkus) byloje akcentuotas žydiškasis aspektas, nors išlikę įrodymų, kad šaudė tik rusai? Ar Lietuvos prokurorai pademonstravo drąsą ir principingumą, kai pareikalavo apklausti tris žydų pensininkus, kurių vienas - nacionalinis Izraelio didvyris, Yad Vashem muziejaus pirmininkas Yitzhakas Aradas, taip pat Emanuelio Zingerio vadovaujamos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams ištirti narys? Jau buvęs - pasipiktinęs Lietuvos generaline prokuratūra Y.Aradas atsistatydino iš komisijos.

Nesvarbu, ar tai sąmoninga provokacija, ar paprasčiausia kvailystė, tačiau ji Lietuvą, Europos Sąjungos ir NATO narę, nubloškė dešimtmečiu atgal, kai valstybė turėjo grumtis dėl teisės sugrįžti į Vakarų civilizaciją ir įrodinėti, kad yra verta demokratinių šalių draugijos. Atrodė, visiems laikams atsikratėme dviejų mitų, kurių autoriai - gestapas ir KGB. Dabar šios praeities šmėklos vėl sugrįžo.

Pirmoji - baisus Josepho Goebbelso propagandos melas, kad komunistai ir žydai yra beveik sinonimai. Sovietų Sąjunga, būdama slapta antisemitinė valstybė, noriai šį melą palaikė: seniai pastebėta, kad saugume, ministerijose, partijos organuose būdavo laikoma po kelis žydus, kurie sprendimų nepriimdavo, tačiau atlikdavo jiems pavestus pačius nemaloniausius darbus (slapta kvota, kurstanti antisemitines nuotaikas).

Antra atgijusi praeities šmėkla - gestapo pradėtas ir KGB išplėtotas melas apie lietuvių tautos dalyvavimą holokauste. Nepriklausomos Lietuvos išauginti idealistai, 1941 metų birželio 23-iąją užsirišę baltus raiščius, vadinamieji aktyvistai ir partizanai, pasirodo, buvo ne kovotojai dėl tautos laisvės, o gauja galvažudžių. Pastarąjį kartą su šia istorijos klastote susidūriau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, kai teko polemizuoti su KGB pulkininku Aleksandru Slavinu. Mane nustebino, kaip noriai solidus demokratinės Vokietijos savaitraštis "Die Zeit" spausdina KGB pulkininko falsifikacijas: vokiečiai mielai norėtų pasidalyti atsakomybe dėl holokausto su lietuviais, nors antisemitizmas buvo nacių ideologijos šerdis ir Trečiojo reicho variklis; dar 1939 metais nacių partijos viršūnės priėmė sprendimą dėl "galutinio žydų problemos sprendimo".

Rengdamas atkirtį A.Slavinui ir vokiečių "Die Zeit" rėmiausi oficialiu Niurnbergo proceso "dokumentu L-180". Stebėjausi gestapo klasta, pagal kurią naciai visomis priemonėmis siekė "parodyti pasauliui, kad vietiniai gyventojai (t. y. lietuviai) patys pradėjo veikti prieš žydus dėl natūralios reakcijos į priespaudą, žydų vykdytą kelis dešimtmečius". Bet, anot šio dokumento autoriaus SS generolo Franco W.Stahleckerio, "vietiniai gyventojai" neparodė didelio noro "veikti prieš žydus". SS generolas rašo apie vokiečių pirmomis karo dienomis užimtą Kauną: "Mūsų nuostabai, pasirodė, jog ne taip lengva suorganizuoti pogromą prieš žydus." Dar labiau stebėjausi, kad šis "dokumentas L-180" paskelbtas Maskvoje, Niujorke, Tel Avive, tačiau tiek kai kurie lietuvių, tiek užsienio istorikai atkakliai kartoja SS generolo F.W.Stahleckerio ir KGB pulkininko A.Slavino lietuvių tautos šmeižtą.

Lietuviai jau nebebuvo šeimininkai savo krašte, virtusiame 200 tūkst. žydų kapu, - sovietai buvo sugriovę ne tik valstybę ir visas jos institucijas, jie buvo sunaikinę pilietinę visuomenę, palikę ją be autoritetų (juos nužudę arba ištrėmę), žiniasklaidos, uždarę visas partijas ir organizacijas. Kas galėjo šioje niekieno žemėje sutramdyti kriminalinius nusikaltėlius, sadistus ir kitas patologines asmenybes, kurstomas ir ginamas gestapo? Žinoma, nulenkę galvas galime tik apgailestauti, kad išgamų buvo per daug, o teisuolių, gelbėjusių žydus, per mažai. Bet juk, anot filosofės Hannah Arendt, tuometinę Europą buvo ištikusi žmogiškojo solidarumo krizė, kai net Vatikanas susitaikėliškai stebėjo žydų tautos katastrofą. Ir priešingai, per bet kurią diskusiją, bet kurioje auditorijoje galėčiau pakartoti, kad didžiuojuosi Juozo Brazaičio Laikinąja vyriausybe, kuri siuntė savo atstovus padaryti demaršą vokiečių karinei vadovybei Kaune dėl prasidėjusių žydų skerdynių, didžiuojuosi Lietuvos universitetų profesūra ir visais intelektualais, kurie apsaugojo krašto jaunimą nuo gėdingos SS uniformos ir dėl sužlugdytos mobilizacijos buvo pasmerkti Štuthofui. Mes patys nutylime antinacinę rezistenciją, tad kodėl ją turėtų prisiminti kiti?

Žinoma, intelektuali diskusija bus tol sunkiai įmanoma, kol liks nenubaustas bent vienas Lietuvos buvęs ar dabartinis pilietis, susitepęs rankas žydų krauju. Kiek tokių tautos atplaišų dar likę? Į šį klausimą jau seniai turėjo atsakyti E.Zingerio komisija, virtusi dar viena popierine institucija. Kodėl ji nepateikia galutinio nusikaltėlių sąrašo, kuris išvaduotų lietuvių tautą nuo kolektyvinės atsakomybės naštos visiems laikams?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"