TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Populiarioji prezidentė kadencijos pusiaukelėje

2012 01 18 7:00

Įpusėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija. Nepaprastai aukštas visuomenės pasitikėjimas pavertė prezidentę stipria politikos žaidėja ir pakeitė mūsų supratimą apie prezidento galias. Prezidentė itin aktyvi vidaus politikos reikaluose, tačiau užsienio politikoje jos sėkmių sąrašas kur kas trumpesnis.

Pasigirsta kaltinimų, esą prezidentė pernelyg rūpinasi savo populiarumu. Jai priekaištaujama ir dėl tam tikro valdingo, kartais net šiurkštaus kalbėjimo tono ir veiklos stiliaus. Šiuose priekaištuose esama tiesos, tačiau tai neturėtų užgožti svarbiausio dalyko - veiklios prezidentės dėka Lietuvos politinė sistema tapo patikimesnė ir stabilesnė. 

Kokią politikę D.Grybauskaitę rinkome į postą, tokią ją pažįstame iki šiol. Taip būna toli gražu ne visada. Politiko prognozuojamumas yra svarbus demokratijos elementas, nes tik tokiu atveju rinkėjas gali sąmoningai ir prasmingai apsispręsti atiduodamas savo balsą. Prezidentė kalba kartais kategoriškai, kartais demonstruoja valdingumą. Tai nelabai dera su demokratinės valstybės principais, tačiau tenka pripažinti, kad būtent to iš jos laukia visuomenė. 

Sąžiningumas, atvirumas, tiesumas - tai savybės, kurių daug kas tikisi iš politikų. Šios savybės būdingos prezidentei D.Grybauskaitei, nors jos tiesumas kartais perauga į tiesmukumą. Iki šiol niekas prezidentės neįtarė korupcija, o tai jau nemažas pranašumas. Aukšti prezidentės reitingai, ypač dabar, valdžioje esant pačiai nepopuliariausiai Vyriausybei, taiso ir visos politinės sistemos legitimumo reikalus.

Prezidentė ėmėsi aktyvaus vaidmens politikoje, ir tai išėjo į gera. Įsitikinome, kad veikia Konstitucijoje įtvirtinta stabdžių ir atsvarų sistema, ypač efektyvi valdžioje esant partijų koalicijai: beveik niekada nebūna, kad visos valdančiosios koalicijos partnerės sutartų atmesti prezidentės veto. Prezidentė ištaiso Seimo klaidas, pastebi, kad partijos kartais pernelyg pasiduoda tam tikrų interesų grupių įtakai, nors kai kada prezidentė ir persistengia. 

Šiais metais prezidentei teks dar vienas itin reikšmingas vaidmuo - užtikrinti valstybės politikos tęstinumą. Opozicijoje esančios partijos grūmoja: jei laimės rinkimus, dabar vykdomą politiką apvers aukštyn kojom. Tačiau drastiški politikos posūkiai valstybės gyvenime, politikos nenuspėjamumas, nuolatinės reformos dėl pačių reformų negali atnešti naudos. Reikia tikėtis, kad prezidentė amortizuos staigių pokyčių šalininkų įkarštį.

Griežtos ekonominės politikos šalininkė technokratė prezidentė skatina racionalią, pamatuotą politiką. Dabar atrodo sunkiai įsivaizduojama padėtis, kokia susiklostė prieš 2008-ųjų rinkimus, kai valdančioji Socialdemokratų partija ir jai padedantys konservatoriai lengvai leido biudžeto ir "Sodros" pinigus danguje jau renkantis krizės debesims.  

Iš D.Grybauskaitės iniciatyvų, kurių buvo ne viena, bene labiausiai įsiminė antikorupcinių įstatymų paketas, partijų finansavimo sugriežtinimas, mėginimai apriboti monopolijų galias. Technokratinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė prezidentei yra prie širdies. Skirtinguose populiarumo poliuose esantys politikai A.Kubilius ir D.Grybauskaitė iš tikrųjų turi daug bendra. D.Grybauskaitė aktyviai remia A.Kubiliaus Vyriausybės politiką energetikos srityje, finansinę drausmę. Algirdo Brazausko Vyriausybė Gariūnus paskelbė strateginiu valstybės objektu, o dabar atėjo laikas šiam strateginiam objektui lįsti iš šešėlio - kaip teigiama, esama ir D.Grybauskaitės nuopelno, kad pradėtos persekioti Gariūnuose veikusios grupuotės. O nuo gegužės Gariūnai dirbs su kasos aparatais! Sunkiau sekasi reformuoti teismus, prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą bei kitas teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijas. Tai didelės ir sudėtingos struktūros. Gal prezidentė padarė ir ne viską, kas įmanoma, tačiau tokiems dideliems darbams vien prezidento galių neužtenka.

Ar D.Grybauskaitė suvokia sistemines valstybės demokratijos, jos valdymo bėdas? Deja, nelabai. D.Grybauskaitė neretai švaistosi kategoriškais apibendrinimais, bet dažniausiai užgriebiamos problemų pasekmės, o ne priežastys. Pavyzdžiui, savo kalbose prezidentė ne kartą tapatino atstovavimą interesams ir lobizmą su korupcija, nors atstovavimas interesams ir lobizmas yra demokratinio sprendimų priėmimo neatsiejama dalis - tik, žinoma, turi būti laikomasi tam tikros tvarkos. Demokratijos ydos, regioninės problemos, švietimo ir kultūros vaidmuo tautos gyvenime - iki rimto, nuodugnaus požiūrio į šias temas nepakylama.

Pusės prezidentės kadencijos proga beveik nieko nekalbama apie užsienio politikos laimėjimus. Tik užsimenama, esą gerai, kad Lietuva atsisakė nepamatuotų regiono lyderio ir demokratijos vėliavnešio pretenzijų. 

Tie, kurie skeptiškai vertina prezidento Valdo Adamkaus propaguotą vadinamąją regioninės lyderystės politiką, man rodos, nelabai supranta jos esmės. Politikoje, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, būtina vizija, idėja, įkvėpimas. Ir ta lyderystės idėja gal ir kėlė Lietuvą aukščiau, negu jos reali padėtis, bet juk kiekviena valstybė, nuo mažiausių iki didžiausių, visada stengiasi pabrėžti savo reikšmingumą. Ir tas demokratijos vėliavos nešimas leido atkreipti dėmesį į Lietuvą kaip valstybę, priversti išgirsti jos nuomonę ne tik demokratijos plėtros, bet ir kitais klausimais. Prisiminkime, koks sąmyšis Lietuvoje kilo, kai vienais metais prezidentas V.Adamkus nebuvo pakviestas į iškiliausių veikėjų ir politikų susitikimą Davose. Dabar mums pakvietimas į Davosą net "negresia".

Atsisakėm tai atsisakėm vėliavos nešimo misijos, juo labiau kad tie Rytų valstybių demokratai pasirodė ne tokie jau demokratiški. Tačiau - iš dalies galbūt ir dėl prarastų ambicijų - mūsų užsienio politika nuskurdo, sumenkėjo. Dvidešimt metų Lietuvos užsienio politika buvo pagrįsta plačiu politinių jėgų ir valstybės struktūrų konsensusu, o dabar net Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai sunkiai nutuokia, kur plaukia Lietuvos užsienio politikos laivas. Kai kas teigia, kad pagerėjo santykiai su Rusija. Tačiau kokie tokių santykių pagerėjimo parametrai? Dujų kaina?

O santykiai su JAV? Iki šiol taip ir liko neaišku, kokia nauda Lietuvai buvo iš to, kad prezidentė nevyko į susitikimą su prezidentu Baracku Obama Prahoje. Ar prisidėjo prie pozityvaus Lietuvos įvaizdžio tai, kad Lietuvos prezidentė pirmoji visam pasauliui skelbė apie neva Lietuvoje įsteigtą CŽV kalėjimą, nors jo buvimas taip ir liko neįrodytas. D.Grybauskaitė paauklėjo svarbiausius Lietuvos partnerius - pareiškė, kad NATO veiksmai Libijoje akivaizdžiai peržengė Jungtinių Tautų mandatą. Beje, tai taip pat galima vertinti kaip tam tikros vėliavos nešimą, bet pažiūrėkime, kokioje draugijoje šią vėliavą nešame. Prezidentė lengvabūdiškai komentavo, kad NATO šalių sutarimas skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto yra neoficialus. Tai visiems paliudijo, kad Lietuva nėra iki galo patikima partnerė. Lietuvos balso Europos Sąjungoje (ES) iš esmės negirdėti, sunkiai artikuliuojama pozicija bendrais ES klausimais.

Kita vertus, reikėtų pažymėti prezidentės pastangas, kad NATO parengtų Baltijos valstybių gynybos planus ir užtikrintų, kad Rusija nedarytų reikšmingos įtakos priešraketinės gynybos sistemos valdyme. 

Taigi prasidėjo antroji prezidentės D.Grybauskaitės kadencijos pusė, kurią ženklins Seimo rinkimai. Tad ši antroji kadencijos pusė bus dar turiningesnė nei pirmoji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"