TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Populiarumo kreivių zigzagai

2013 01 11 5:19

Rugsėjo mėnesį, kai prasidėjo naujas politinis sezonas, pažymėtas artėjančių Seimo rinkimų, vargu ar kas galėjo prognozuoti tokius svarbiausių mūsų politikų populiarumo visuomenėje pokyčius. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tuo metu buvo nepavejama populiarumo apklausų lyderė, kurią teigiamai arba palankiai vertino beveik keturi penktadaliai apklaustųjų. 

Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius šioje populiarumo rikiuotėje tuo metu buvo maždaug ketvirtas.

Gruodžio mėnesį atliktos net kelios apklausos parodė tą patį - pagal palankų vertinimą (arba pagal pasitikėjimą) pirmą kartą per savo prezidentavimą D.Grybauskaitė užleido lyderės vietą kitam politikui, juo tapo būtent A.Butkevičius. Kas įvyko viešajame gyvenime ir kaip pasikeitė žmonių mąstymas? Viešojoje erdvėje aiškinimų yra įvairių, čia drįstu pateikti savąjį.

Pirmoji tokių populiarumo pokyčių priežastis yra sena kaip pasaulis - žmonės myli nugalėtojus. Labiausiai tai paaiškina socialdemokratų lyderio populiarumą - rugsėjo mėnesį jis buvo vienos iš opozicinių partijų vadovas, o asmeniniu populiarumu nusileido ne tik visose televizijose žibėjusiam Darbo partijos (DP) lyderiui Viktorui Uspaskichui, bet ir gerajai konservatorei Irenai Degutienei. Gruodžio mėnesį A.Butkevičius jau - daugiausia mandatų Seime laimėjusios partijos vadovas ir šalies ministras pirmininkas. Čia būtų galima pridurti, kad žmonės ne tik myli nugalėtojus, bet ir gerbia postus - turimas postas iškart pakelia žmogaus vertę. Taigi galima spėti, kad jei daugiausia mandatų Seime būtų laimėjusi DP, meilė nugalėtojams būtų atitekusi kukliajam verslininkui iš Kėdainių. Tikiuosi, dar nepamiršome, kaip per rinkimų kampaniją V.Uspaskichas ne kartą gyrėsi, kad būtų geras ministras pirmininkas.

Meilė nugalėtojams paaiškina ir D.Grybauskaitės populiarumo kritimą - daugelio žmonių akyse šalies vadovė trukdė rinkimų nugalėtojams formuoti Vyriausybę ir imtis tų darbų, kuriuos jie žadėjo per rinkimus. Iš pirmo žvilgsnio prezidentė pasisakė tik prieš DP dalyvavimą valdančiojoje koalicijoje ir turėjo užpykdyti tik šios partijos elektoratą, tačiau realiai jos žodžiai pykdė ir socialdemokratų, ir "tvarkiečių" rinkėjus, besidžiaugiančius, kad jų rinktos partijos tapo valdančiosios. Nugalėtojų liesti negalima - šią tiesą norėdami patirti savo kailiu, pabandykite viešai pakritikuoti mūsų sportininkus, laimėjusius kokius nors medalius, ir iškart tapsite tautos priešu.

Politika, kaip žmonių veiklos forma, yra kupina paradoksų. Jie reiškiasi tuo, kad siekdami savųjų tikslų politikai sulaukia visai ne tų pasekmių, kurių tikėjosi. Ryškus tokio politinio paradokso pavyzdys, kad populiarumo A.Butkevičiui pridėjo ir šalies vadovė, pati visai to nesiekdama. Kai po rinkimų ji pareiškė, kad teisiamųjų suole sėdinti DP negali dalyvauti valdančiojoje koalicijoje, socialdemokratų pirmininkas buvo patekęs tarp kūjo ir priekalo - be "darbiečių" socialdemokratai trokštamos valdžios gauti nebūtų galėję niekaip, o čia prezidentė reikalauja lyg ir atsisakyti tos valdžios. Toje situacijoje socialdemokratų pirmininkas iš visuomenės sulaukė tam tikros užuojautos, nes visi, kas bent kiek domisi politika, suprato, jog be DP valdančioji koalicija yra neįmanoma.

Yra ir kitas politinis paradoksas. Šalies vadovė negalėjo garsiai nepasakyti to, ką ji pasakė apie DP. Politikoje, kaip ir, pavyzdžiui, versle ar kitose veiklos srityse, yra toks dalykas, kuris vadinasi reputacija. Prezidentė būtų padariusi daug blogiau, jei būtų tylėjusi, matydama, kaip vieno verslininko reikalams sukurta partija veržiasi į valdžią, nesibodėdama naudotis neaiškios kilmės pinigais. Tačiau politika tuo ir paradoksali, kad padariusi, ką ir privalėjo padaryti, D.Grybauskaitė dabar moka savo sumažėjusiu populiarumu. Tai nėra maža kaina - politikui populiarumas labai svarbus, ir ypač tuo atveju, jei jis ruošiasi dalyvauti artėjančiuose prezidento rinkimuose.

Paskutinė priežastis, kuria aiškinčiau A.Butkevičiaus populiarumo kilimą ir D.Grybauskaitės populiarumo kritimą, yra piliečių viltys, kad naujoji valdžia bus geresnė už buvusiąją. Sociologai jau yra pastebėję populiarumo kilimą avansu, kada politikas teikia vilčių, kad kas nors keisis į gera. Tačiau ministro pirmininko postas nėra tas, kurį užimdamas būsi populiarus vien todėl, kad jį turi. Vyriausybės vadovas gana greitai tampa atpirkimo ožiu, kuriam suverčiamos visos kaltės už valdžios sprendimus. Tuo šis postas ir skiriasi nuo valstybės vadovo posto, kuriame esantys politikai per naujausiąją Lietuvos valstybės istoriją visada pirmaudavo populiarumo reitingų lentelėse.

Tačiau supykdydama socialdemokratų, "darbiečių" ir "tvarkiečių" rinkėjus D.Grybauskaitė jų akyse tapo kadenciją baigiančios valdžios rėmėja. Prezidentė nesiejama su viltimis, kad naujoji valdžia bus geresnė už buvusiąją, nes, šių rinkėjų akimis, ji net trukdė jų partijoms sudaryti valdančiąją koaliciją. Kad ir kaip būtų keista, bet per pastaruosius du dešimtmečius mūsų piliečių sąmonėje susiformavo vaizdinys, kad prezidentas yra aukščiau, virš partijų, jų tarpusavio kovos ir neišvengiamų rietenų. Nors blaiviai žiūrint joks politikas negali veikti vienas pirmiausia todėl, kad politika yra komandinis žaidimas.

Jei D.Grybauskaitė ketina dalyvauti kituose prezidento rinkimuose, ji turi kuo skubiau susigrąžinti savo, kaip virš partinės kovos esančios valstybės vadovės, įvaizdį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"