TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pozityviai apie tautos pinigus

2011 12 16 6:00

Šią savaitę pagaliau sulaukėme Lietuvoje vienos iš nedaugelio pozityvių tendencijų, už kurią reikia dėkoti ekonominėms problemoms, pasiekiančioms mus iš šalies. Politinės batalijos ir taškų rankiojimas pasuko šiek tiek teisingesne vaga. Valdančiosios koalicijos ir opozicijos politikai, pasirodo, moka kibti vieni kitiems į gerkles ne vien dėl to, ar gerai, ar blogai Saulius Stoma kibina mergas.

Nuožmios politinės peštynės dėl biudžeto, tegul ir lydimos savireklamos siekių, vis tiek yra valstybės vyrų ir moterų prioritetų normalėjimo požymis. Netgi nėra labai blogai tai, kad "Snoras" privertė atsigręžti į realybę ir pamatyti, jog iš kur nors bendrą milijardą litų reikia surasti.

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės ar premjero Andriaus Kubiliaus konservatoriški moralizavimai apie atsakomybę už valstybės stabilumą ir įvairių pakraipų (tegul patys susiskaičiuoja) liberalų rypavimai apie nuosavybę, lūkesčius, verslo laisvę ir mokesčių sistemos nejaukimą kiekvienos krizės proga - pažanga. Tai ne visada kvalifikuota, bet vis dėlto politinė diskusija, kuri bent jau atidengia realias ydas. Jų šalinimo ar eksponavimo procesu nėra ką veikti salamakinų komisijoms, šios seniai vertos amžino atilsio.

Tiek "Snoro", tiek Finansų ministerijos prabudimo ir ekonominių laimėjimų prognozių pakuklinimo atvejai privertė atsigręžti į mokesčių sistemą bei ūkio tvarkymą.

Prisimenant Seimo pirmininkės raginimus susitarti per naktį dėl mokesčių, per parą priimtus septynis įstatymus dėl bankininkystės priežiūros, darosi akivaizdu, jog pažangos nelabai rasta per kelerius šios koalicijos valdymo metus, ką jau kalbėti apie tai, kad dalis bėdų turi gilesnes šaknis. Bent bankų priežiūros pažangos, kaip pripažįsta pats aktyvus ir įtakingas valdančiųjų atstovas, žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius, nebuvo padaryta nuo pat koncerno EBSW siautėjimo laikų. Nėra jokios sistemos, jokių aptartų ir suderintų variantų, kaip reaguoti į poreikį gauti daugiau pajamų į biudžetą.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės staiga pareikštą teiginį, jog įmanomi ir progresiniai mokesčiai, galima interpretuoti kaip sveikimo pradžią. Arba net pavadinti juos kitaip, progresiją sukurti įvairiais būdais, tačiau to link artėti reikės. Mat šiandienė tautos pinigų tvarkymo sistema yra savikvailos manifestacija. Jeigu, Statistikos departamento duomenimis (už 2011 metų tris ketvirčius), vidutinis Lietuvos namų ūkis išleido apie 30 proc. daugiau, negu oficialiai uždirbo, ir dar apie 6 proc. savo pajamų padėjo į santaupas banke (nebūtinai "Snoro"), tai reiškia labai paprastą dalyką. Arba visuomenė atsisako vykdyti blogus, netinkamai suformuluotus valdžios reikalavimus, arba nepasitiki tais, kurie juos formuluoja.

Formuluotojai irgi turi pasirinkimą - eiti adresu, kuris gali būti apibūdintas maždaug kaip "velniop", arba keisti savo elgesio taktiką.

Nebent kas nors, kokia nors specialioji tarnyba, prokuratūra ar privati kontora, sugebės į kalėjimus sukišti visus tuos vidutinių ūkių narius. Tiesa, net ir ten juos reikės kam nors išlaikyti. Arba visuomenę savo lėkštais pamokslais išauklės parlamento vadovė.

Tačiau pats diskusijų pobūdis rodo, kad taip ir manoma, - imsime ir perauklėsime. Atimsime valdžios oficialiai palaimintus ir skatintus procentus iš privačių pensijų fondų ir taip paskatinsime žmones tikėti valstybe, neiti į šešėlį, neimti bei neduoti kyšių. Ar tai leis tikėti valstybės institucijomis ir politikų žodžiu? Ar daugelis nepamanys, jog pelių ataka prieš kojinę nėra menkiau tikėtina grėsmė, negu dar viena demokratiškai išrinktos valdžios rauda dėl to, kad tavo pinigų tiesiog labai reikia?

Neskatinu jokių juodų operacijų, bet suprantu, iš kur atsiranda nenoras žaisti su valstybe azartinių žaidimų. Atsieit - dabar moku pagal taisykles, o paskui, po daugelio metų, gausiu prizą (pensiją). Ar nėra šiandien daugeliui akivaizdu, kad kažkas (kitos gadynės Kirkilas ar Kubilius) mokės tiek, kiek norės ir galės? Ar negali pilietis jaustis visai negraužiamas sąžinės, kai slepia pinigus nuo "Sodros" vokelyje ir pats duoda juos senai mamai, nes valdžia moka, kiek gali, o jis nėmaž netiki, kad ir pačiam bus kitaip? "Pilietiškumo stoka!" - suriksime pagal teisingą vadovėlį. Tikrai. Jo trūksta, kai mėginama kaktomuša sudaužti dirbančius žmones ir pensininkus, o tas visiems tinkantis mokesčių progresijos principas, prezidentės patarėjo Nerijaus Udrėno lūpomis, virsta netinkamu Lietuvai.

Mėginimas suprasti, kaip mąsto visuomenė, kuriai tarnauji - kartoju tai keletą kartų iš eilės, - yra pradžių pradžia, be kurios visi politiniai užkeikimai sukelia priešiškumą ir neapykantą, kuri vieną dieną baigsis tokia pat katastrofa, kokia nutiko 1940 metų birželį.

Jo pasekmes "valgėme" miškų partizanų kapais be kryžių ir kryžiais be kapų. Labai norėtųsi tikėtis, kad mėginimas atsigręžti į išsivaikštančios valstybės piliečių galimą susitarimą dėl bendro pyrago pjaustymo - rimtas ar bent apyrimtis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"