Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Praeitis kalba

 
2017 07 19 6:00

Įprasta, kad skaitytojas renkasi knygą. Bet kartais ima atrodyti, kad ir knygos pasirenka skaitytoją...

Kai rinkausi skaityti Nobelio premijos laureato Günterio Grasso knygą „Svogūno lupimas“, žinojau, jog ji sukėlė skandalą Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir net JAV dėl to, kad rašytojas atskleidė kai kurias detales iš savo ankstyvosios paauglystės. Man jos netrukdė mėgautis rašytojo talentu. Bet kai po poros dienų akys užkliuvo už knygos „Benediktas XVI. Paskutiniai pokalbiai su Peteriu Seewaldu“, skaityti ją paskatino G. Grasso spėjimas, jog vienoje karo belaisvių stovykloje jis galėjęs bendrauti su būsimuoju popiežiumi. Bendravo jie ar ne, liko neaišku, užtat atsiskleidė tokios popiežiaus savybės, kurias buvo nelengva įžiūrėti anuomet, kai santūrusis kardinolas Josephas Ratzingeris šv. Petro soste pakeitė charizmatiškąjį Joną Paulių II.

Bet kai dar nespėjus paleisti iš rankų šitos knygos, bibliotekoje kojos nunešė į kampelį, kur aš retai teapsilankydavau, ir iškart rankose atsidūrė Zenono Ignonio biografinė knyga „Praeities kalba. Dienoraštiniai užrašai. Gudija. 1941–1944“, įtikėjau, kad pati knyga pasirinko mane. Mat nors knyga buvo išleista prieš dešimtį metų, tapau pirmąja jos skaitytoja šioje bibliotekoje.

Knygos autorius kunigas, poliglotas (laikė mišias lietuvių, gudų, lenkų, vokiečių, rusų kalbomis) monsinjoras Zenonas Ignatavičius Antrojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvos karo kapelionas, aptarnaujantis lietuviškus dalinius, dislokuotus Gudijoje, ir kartu apaštalaujantis visų tautybių Gudijos civiliams katalikams. Pasitraukęs į Vakarus, savo atsiminimų knygą pasirašė slapyvardžiu, bijodamas pakenkti sovietų okupuotoje Lietuvoje likusiems giminaičiams.

Atsitiko taip, kad Z. Ignonio knygoje, nors pats autorius to ir negalėjo numatyti, Benedikto XVI apmąstymai apie religiją, dieviškumą, tarnavimo Dievui ir žmonėms pašaukimą bei esmę per G. Grasso pasirinktą autobiografinį žanrą buvo įprasminti žmogiškiausiu lygmeniu: pasakojimu apie kunigystę baisiausiomis sąlygomis, kai mirtis grėsė visą laiką ir kiekvienam. Todėl, drįstu manyti, Z. Ignonio knyga verta gulėti šalia Biblijos kiekvieno kunigo namuose, kaip neišsemiama meilės, žmogiškumo, pareigos, pasiaukojimo, pakantumo versmė ir įkvepiantis kunigiško uolumo pavyzdys: „Pavojų pats neieškau, bet nuo jų ir nebėgu. Svarbiausia – reikia daug melstis, neapleisti pareigų, gydant sužeistas sielas, ir visais įmanomais būdais švelninti kenčiančiųjų vargus (teatleidžia Gerasis Dievas už mano didelį pasitikėjimą, lyg aš turėčiau kokių nuopelnų ir būčiau vertas Jo dieviškosios nuolatinės globos ir apsaugos).“

Kunigo prisiminimai itin aktualūs ne tik dvasininkams, bet ir kitiems Lietuvos piliečiams, kuriems rūpi mūsų valstybės perspektyvos besikeičiančiame geopolitiniame kontekste. Pro autoriaus akis nepasprūdo jau anuomet gudų politikų ir istorikų nemoksliškai, prasilenkiant su faktais, interpretuojama lietuvių ir gudų istorija: „Vakare apsilankė žymus gudų politikos veikėjas istorikas Naidziukas. /.../ Jo „istoriniame“ žemėlapyje Vilnius ir visa Rytų Lietuva priklauso Gudijai. Tvirtino, kad tos apimties Gudijos valstybė yra buvusi 1917 metais. Labai nustebau, kad apie šitokios „gudų valstybės“ buvimą nieko nebuvau girdėjęs...“ Ir – pranašiška išvada: „Vis daugiau įsigyvendamas į gudų tautą, vis mažiau imu tikėti, kad jie kada nors pajėgs susikurti savo nepriklausomą ir laisvą gyvenimą. Kokiu būdu? Jie visai neturi dvasios kilnumu spindinčių vadų. /.../ Bolševizmui sugrįžus liks Gudijos vardas, bet ne žmonės. Ilgainiui visi taps rusais...“

Iš praeities mums kalba ne tik stiprybė, bet ir išmintis.

Pranašiški buvo ir jo svarstymai apie Lietuvos ateitį: „Bolševikai palengva artėja. Jie taip pat (kaip ir vokiečiai – aut.) svajoja Lietuvą kolonizuoti. Galvoju, kad truputį pažįstu mūsų tautą ir drebančia širdimi jaučiu – lietuviai neabejotinai griebsis ginklo. Daug nekalto kraujo nutekės lietuviškomis upėmis: daug kančių ir sielvarto turės neišvengiamai pakelti nelaimingoji tėvynė Lietuva.“ O juk taip ir įvyko...

Na, o jei kam įdomu, kodėl socialdemokratais virtę komunistai bei liberalioji jų atmaina taip entuziastingai remia Gedimino Kirkilo projektą, tenkinant įgeidį įbrukti į lietuvišką abėcėlę tris papildomas raides, paaiškinimą irgi rastų knygoje „Preities kalba...“: „Iš Vilniaus sugrįžo 12-ojo bataliono karys Vaitkus ir papasakojo, kad Vilniuje šiomis dienomis buvo susekta slapta komunistinė organizacija, veikusi kartu (!) su lenkų šovinistiniais nacionalistais. Tų komunistėlių giliu įsitikinimu, ir Lietuvoje yra gyventojų, laukiančių „bolševikų išvadavimo“.“

Ir dar daug kitų šiandienai aktualių faktų, pastabų sudėta į šią kuklią, bet itin talpią knygelę. Būtina ją prakalbinti, nes iš praeities mums kalba ne tik stiprybė, bet ir išmintis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"