TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pralaimėta kova

2012 03 30 6:01

Stebint sunkiai suvokiamus kai kurių aukštų vadovų ir kitų valstybės samdomų asmenų veiksmus, turbūt ne man vienam kyla klausimas: kaip galima mylėti savo Tėvynę Lietuvą, gauti iš jos didžiulį atlyginimą, naudotis žmonių pasitikėjimu ir taip niekingai elgtis?

Atsakymas, kuris ateina į galvą, - jie tos Lietuvos nemyli. O gal būtų tiksliau pasakyti, kad jie širdies gilumoje, ko gero, taip ir nepriėmė tos tvarkos, kuri Lietuvoje buvo pradėta diegti po 1990 metų Kovo 11-osios.

Iš esmės tai, kas vyksta, net būtų galima laikyti šių žmonių atpildu tautai už jos istorinį pasirinkimą: norėjote nepriklausomybės ir demokratijos - turėkite parodiją to, ko taip troškote.Tačiau šie asmenys į aukštas pareigas neatėjo per jėgą - jie buvo išrinkti piliečių arba paskirti tų, kuriuos žmonės išrinko.

Todėl atėjo metas pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti tai, ko jau nebeįmanoma nematyti: padėties valstybėje daugiau nebekontroliuoja ta tautos dalis, kuriai Lietuva - pirmoje vietoje. Ši tautos dalis arba aptirpo, arba nusivylusi pasitraukė į šešėlį. Tai, be abejo, yra pralaimėjimas. Pralaimėtas nematomas tylus pilietinis karas, kuris truko ištisus du dešimtmečius ir apie kurį net ne visi žinojome, kad jis vyksta. Tiesiog kita pusė pasirodė gerokai apsukresnė bei labiau organizuota ir todėl galiausiai paėmė viršų. Tolimesnė kova dabar jau vyksta visų pirma tarp jų pačių, mums paliekant apgailėtiną teisę rinktis tarp meškos ir vilko.

Štai neseniai buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) Kontržvalgybos valdybos viršininkas Vytautas Damulis (tas, kuris, išmestas "valstybininkų", dirba taksistu) priminė primirštą, bet labai iškalbingą faktą - kad net ir Seimui vadovavusio Viktoro Muntiano tėvas buvo stribas. Vaikai už tėvus neatsako, bet vis dėlto ką byloja tas faktas, kad antruoju pareigūnu valstybėje buvo tapęs žmogus, kurio štai tokia kilmė? Visų pirma tai, kad jų - jau seniai viršus, nes juk šitokios pareigos - valdžios piramidės viršūnė. Ir posto V.Muntianas neteko ne todėl, kad tauta pagaliau praregėjo, o dėl to, kad užrūstino jį kadaise nusižiūrėjusį Viktorą Uspaskichą ir susilaukė keršto.

Kaip į reikšmingiausias pareigas prastumiami atitinkamos pakraipos asmenys, galėtų papasakoti buvęs prezidentas Valdas Adamkus ir jo laikinasis kolega Artūras Paulauskas, šioje srityje turintys nepranoktų nuopelnų. Slapti KGB rezervo karininkai Užsienio reikalų ministerijos ir VSD vadovų krėsluose - epizodas, vertas to, kad būtų auksinėmis raidėmis įrašytas į žvalgybų istoriją. Tai jau buvo apgalvotas veikimas prieš Lietuvą, tačiau ar kam nors už tai nukrito nors plaukas? Nukrito, bet ne tiems, apie kuriuos kalbame, o pareigūnams, prabilusiems apie saugumo tarnybos užvaldymą.

Be viso kito, V.Adamkus sau į patarėjas teisės klausimais taip pat pasirinko stribo dukrą, jau Sąjūdžio laikais parašiusią partizanų naikintojus šlovinančią disertaciją, o vėliau, pasirūpindamas patarėjos ateitimi, pasiūlė ją į aukštas Konstitucinio Teismo teisėjos pareigas. Tai jau bylojo apie nuoseklų buvusio valstybės vadovo požiūrį, todėl galima tik spėlioti, kiek tokių, kaip Tamara Birmontienė, asmenų per dešimtmetį buvo susodinta įvairių pakopų teismuose ir kitose valstybės institucijose.

Šie asmenys išsiduoda tik tada, kai ateina metas priimti kokį nors pragaištingą sprendimą - tarkime, kaip tai nutiko siekiant apsaugoti galimus pulkininko Vytauto Pociūno žuties užsakovus ar įtakingus pedofilus, susijusius su specialiosiomis tarnybomis. Ir mes po to, kraipydami galvas, nesugebame suprasti, kas vyksta mūsų valstybėje. Valstybėje vyksta slaptas karas - stribų palikuonių ir jų bendraminčių prieš Lietuvą.

Jeigu kas nors iš jaunosios kartos doktorantų ryžtųsi pažvelgti į padėtį krašte iš aptariamų pozicijų ir sugebėtų surinkti išsamią statistiką, atsivėręs vaizdas tikriausiai visus priblokštų. Ir ne tik dėl to, kas sėdi teismuose, advokatūroje ar atstovauja mūsų šaliai diplomatinėse misijose. Tarkime, žmonės, savo nelaimei susidūrę su antstoliais, negali atsistebėti žiauriu ar net cinišku pastarųjų elgesiu.

Tai, kad valdžia iš esmės privatizavo šią itin skausmingą funkciją ir atidavė ją į naudos siekiančių asmenų rankas - akivaizdi nepagarba savo tautai ir jos interesų nepaisymas. Tačiau ne ką geriau, kad teisė naudotis antspaudu su Vyčiu ir tenkinti savo godumą, prisidengiant valstybės vardu, neretai patikima tokio pačio mentaliteto asmenims, apie kuriuos čia jau spėjome kai ką pasakyti. Atrodytų, nepastebimos pareigos, kas ten sėdi, niekam per daug nerūpi, bet veiklos pasekmės - triuškinančios.

Manau, ne be reikalo tie, kas patyrė sunkiai paaiškinamą antstolių žiaurumą, savo patirtį vis dažniau apibūdina tokiu žodžiu kaip išbuožinimas. Bankrutuojantis Jonavos rajono ūkininkas Kazimieras Kiškis išvedė dar iškalbingesnę paralelę: "Po karo išbuožino mano tėvą, dabar atėjo eilė jau man, jo sūnui."

Ne ką tepridursi.

Neseniai "Lietuvos žiniose" skaitydamas interviu su buvusiu komunistų partijos sekretoriumi, signataru Lionginu Šepečiu, nejučiom pagalvojau, kad patriotiškumo sovietinės Lietuvos valdžia kartais turėjo gal net daugiau negu dabartinė. Tai skamba kaip paradoksas, bet viskas atsistoja į savo vietas, kai prisimeni, kad tuometėje valdžioje, bent jau jos paskutiniu laikotarpiu, stribų mentaliteto asmenys nebuvo dominuojantis sluoksnis.

Jie ir šiaip turėjo visokių privilegijų, tad veržtis į aukščiausius postus nebuvo gyvybiško poreikio, o jeigu kuris iškildavo, greta jo atsirasdavo koks nors nuo tų pačių stribų nukentėjusios giminės atstovas, kuris įsigudrindavo pastatyti paminklą ne tik sovietinei armijai, bet ir kokiam nors senajam tautos dainiui. Tuo tarpu atkūrus nepriklausomybę, valdžios klausimas aptariamam sluoksniui tapo gyvenimo ar mirties reikalu. Jis greitai prisitaikė prie naujų sąlygų, neklystamai įvertino pinigų ir žiniasklaidos galią atstovaujamoje demokratijoje, taip pat pasitelkė visus įmanomus ryšius, kurių dalis vedė į KGB archyvus, ir vieną rytą tauta nubudo valdoma tų, prieš kuriuos stojo mūru Sausio 13-ąją.

Tačiau tai nereiškia, kad mūsų valstybingumui jau iškilo didžiulis pavojus. Anaiptol, bent kol kas niekas nesiruošia mūsų kam nors parduoti. Kam parduoti įmonę, kuri jos savininkams neša milžiniškus pelnus? Kol pelnas bus ir nepašlis tarptautinė padėtis, galime nesijaudinti.

Tik štai tokią Lietuvą, kurios viešasis gyvenimas būtų grindžiamas vertybėmis, teks kuriam laikui pamiršti. Kai valdžios asmenys, kraštui lemiamu metu stovėję priešingoje barikadų pusėje, šiandien gražbyliauja apie tai, kaip "mes kovojome už nepriklausomybę", kalbėti apie kokias nors vertybes apskritai tampa problematiška. Tai - dvasinė aklavietė, iš kurios dar negreitai rasime kokią nors išeitį.

Keisčiausia, kad ir kovoti lyg nebėra su kuo. Viskas - teisėta, visi - išrinkti, o tie, kurie nėra renkami, dažniausiai paskiriami nepažeidžiant formalių procedūrų.

Patinė situacija, kurią gali pakeisti tik tie, kam priklauso rinkimų teisė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"