TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Praleista proga patylėti

2010 07 13 0:00

Išlydėjome amžinybėn pirmąjį tautos rinktą prezidentą. Žmogų, kuris daugeliui kėlė pagarbą ir susižavėjimą savo ramumu, geraširdiškumu bei nekonfliktiškumu. Regis, toks asmuo nusipelnė ir iš gyvenimo išeiti taip, kaip gyveno: ramiai, supamas jį mylinčių žmonių meilės, pagarbos, užuojautos, o nemylinčių - santūrios tylos. Taip, kaip paprastai daroma kultūringoje visuomenėje: apie mirusįjį - arba gerai, arba nieko.

Tačiau, atleiskite už tiesmukumą, pirmas "blynas", t. y. tokio rango asmens laidotuvės, išėjo prisvilęs. Tie, kurie skelbėsi ypač mylintys ir gerbiantys velionį, sukėlė tokį erzelį, kad buvusiems oponentams ar tiesiog indiferentiškiems mirusiojo atžvilgiu liko tik pečiais traukyti ir šalintis nuo bet kokio viešo jausmų ar nuomonių reiškimo. Šiuo aspektu mes, lietuviai, pasirodėme esą tikri dvasios "broliai" lenkams, kurie irgi susipriešino dėl tragiškai žuvusio prezidento laidotuvių.

Ar galėjo būti kitaip?

Viena, Algirdas Mykolas Brazauskas ir gyvenime, ir politikoje buvo kaip reta stambi figūra. Jos tiek gerieji bruožai, tiek trūkumai buvo matyti vienodai ryškiai, o, kaip sakė vienas Katalikų bažnyčios hierarchų, kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama.

Antra, ir lenkai, ir mes, lietuviai, esame tos pačios Katalikų bažnyčios ganomos avys. O tai Bažnyčiai itin būdingas apeigiškumas, didelis dėmesys ne tik apeigų prasmei (dėl ko?), bet ir formai (kaip ir kas?). Ir tai negalėjo nepalikti antspaudo katalikiškai auklėtos visuomenės kultūrai. Juk kuo labiau bendruomenė sekuliarizuota, kuo mažiau joje lieka nuoširdaus tikėjimo dvasios, tuo daugiau dėmesio ji skiria apeigų formai, kitiems išoriniams dalykams.

Šį kartą pernelyg daug reikšmės buvo teikiama Bažnyčios sprendimui nenešti karsto su velionio palaikais į Arkikatedrą. Ne tik žiniasklaida pasirodė esanti neatspari pagundai padaryti iš šio fakto reklaminį erzelį, bet ir dalis save katalikais vadinančių žmonių. Jie aistringai puolė priekaištauti Bažnyčiai ir mokyti ją tikrojo "krikščioniškumo".

O garsiausiai, žinoma, piktinosi tie, kurie mažiausiai nutuokia tiek apie tikėjimo esmę, tiek apie katalikiškų apeigų prasmę. Turiu galvoje vadinamąjį Socialdemokratų partijos pranešimą, kuriame sakoma, jog "gerbdama Lietuvos katalikų bažnyčios atstovų nuomonę, Lietuvos socialdemokratų partija apgailestauja dėl tokio sprendimo ir mano, kad Katalikų bažnyčios hierarchai parodė juo nepagarbą visiems Lietuvos žmonėms ir valstybei".

Jau pirmame sakinyje sugebėta susipykti su logika: deklaruojama pagarba Bažnyčios nuomonei ir ji tuoj pat sukritikuojama. Maža to, toliau socialdemokratai apkaltina Bažnyčią supriešinus tautą ir, demonstruodami visišką valstybės bei Bažnyčios santykių neišmanymą, ima tvirtinti, kad valstybė "įpareigota išlydėti" savo prezidentą su derama pagarba ir orumu!

Gal socialdemokratai, išskyrus Česlovą Juršėną (šis, remdamasis tuo, jog yra netikintis, atsisakė komentuoti Bažnyčios sprendimą), gyvena ne Lietuvoje, o kitoje valstybėje, kuri išties yra įsipareigojusi savo prezidentus laidoti pagal katalikiškas apeigas. Ir dar tokias, kurias kiekvienam mirusiajam nustato jo partija?

Ką ir kalbėti, Bažnyčia dėl šių iškilmingų laidotuvių atsidūrė itin keblioje padėtyje, nes, kad ir kokį sprendimą būtų priėmusi, visų vienodai jis vis tiek nebūtų patenkinęs. Nereikia nė abejoti, jog nutarus karstą su palaikais nešti į Arkikatedrą, pasipiktinusiųjų irgi būtų atsiradęs gausus būrys. Tik gal jų pasipiktinimas nebūtų buvęs toks rėksmingas ir toks netaktiškas Bažnyčios atžvilgiu, kaip atsitiko dabar?

Manau, kad būtent pasitikėdami Bažnyčios autoritetu ir nuoširdžia malda lydėdami velionį į paskutinę kelionę katalikai vykdė savo katalikišką priedermę. Galbūt Bažnyčiai savąjį sprendimą vertėjo pateikti ne tokia kategoriška (kai kas net mano - arogantiška) forma, gal būtų nepakenkęs taktiškas to sprendimo motyvų paaiškinimas. Tai, beje, vis tiek teko padaryti, bet geriausias laikas jau buvo praleistas, ir sušvelninti nesu(si)pratimo nebespėta.

Tiesa, turiu prisipažinti, kad aš irgi nevengiu analizuoti kai kurių mūsų sielų ganytojų veiksmų bei sprendimų ir į juos gilintis. Tačiau tik tais atvejais, kai kalbama apie kokius nors pačių dvasininkų "žemiškus" reikalus (juk ne visiems kunigams ir ne visada pavyksta įveikti savo žmogiškąją, o tai reiškia - nuodėmingą, prigimtį!). Aptariamu prezidento laidotuvių atveju lieka tik stebėtis, kiek daug Lietuvoje žmonių, įsitikinusių, kad jie geriau už Bažnyčią (gal ir už patį Dievą?) išmano, kam ir kokių malonių Dievo vardu privalu atseikėti!

Geriau jau būtų nepraleidę progos patylėti - kaip ir ragino visus daryti premjeras Andrius Kubilius, tačiau nebuvo išgirstas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"