TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prašykime Šv. Dvasios sveikos neapykantos

2016 09 03 6:00

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“ Iš Evangelijos pagal Luką

Neįprastai Jėzaus lūpomis šį kartą nuskamba mokymas neapkęsti (graikiškas žodis miseo gali būti verčiamas kaip nekęsti, neapkęsti, kuo nors baisėtis). Paprastai Jėzus pristatomas kaip dieviškos meilės Mokytojas, Jis primena mokiniams būtinybę gerbti tėvą, motiną ir net mylėti savo priešus, o Jo mokinys Paulius viename laiškų rašo šiuos ne ką mažiau kategoriškus žodžius: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“(1 Tim 5, 8) Kaip tai gali būti?

Jėzus, kaip matyti iš Jo žodžių, nesako, kad apskritai reikia neapkęsti savo artimųjų. Svarbu atkreipti dėmesį į tą mažytį „jei“: „ Jei kas ateina pas mane...“ Niekas nėra varu varomas eiti pas Jėzų, tačiau jei kas pas Jį ateina, tam nebus iš to jokios naudos, jei neatras Jėzaus kaip Dievo, tapusio Žmogumi, kitaip tariant, mano sielos ir viso, kas yra, Šaltinio. Kaip upelis negali gyvuoti be jo maitinančio šaltinio, taip aš ir visi kiti kūriniai, ir mano gimdytojai bei artimieji, negali gyvuoti be gyvybę teikiančio Dievo. Kad ir koks įspūdingas būtų laukuose siūbuojantis ąžuolas, niekas sveikai mąstantis jam nesakys: „O, ąžuole, kuris savo stipriomis šaknimis laikai žemę ir visa, kas ant jos...“ Iš tikrųjų ne žmogus, kad ir koks mylimas bei gerbtinas būtų, laiko visatą ir visą būtį, bet Tas, kuris sukūrė visatą ir teikia jai buvimą, – Dievas.

Eikime dar toliau. Skamba lyg ir logiškai, kad ne medis laiko žemės planetą, bet žemė medį (tai nė kiek nesumenkina medžio simpatiškumo). Vis dėlto jei tokią tvarką atradęs vis tiek tvirtinu, kad visagalis yra medis, kuris viską laiko, ir net imu tą medį garbinti kaip dievą, tada imu dievinti tai, kas nėra Dievas, o tai vadinasi stabmeldyste. Kartais ir mūsų santykiai būna tokie netvarkingi – iš mylimo ir mylėtino asmens padarome stabą, imame jam aukoti absoliučią meilę ir pagarbą, šiaip priklausančią tik Dievui. Tokia netvarka mūsų galvoje ir širdyje apverčia viską aukštyn kojomis: esame kaip tie varliukai, kurie galvoja, kad begemotas prilipęs prie jų, o ne kad jie tupi ant begemoto. Gal toks mąstymas yra „paprastesnis“ ir „saugesnis“, tačiau jis mus verčia vaikščioti žemyn galva ir viską pernelyg sukoncentruoti apie save (mylimas žmogus, kurį garbinu, galiausiai tampa mano stabmeldystės suvirškinta auka), apie savo suvokimo sistemą. Tai savojo „aš“ užslėptas kultas. Iš esmės tokia „nekalta“ stabmeldystė verčia klaidingai matyti ne tik save ir artimuosius, bet ir aplinkinius žmones, aplinką, visatą, taip pat patį Dievą – jis tampa tik sudedamąja viso mūsų „religinio lego“ dalimi, mums tarnauti turinčiu džinu.

Vis dėlto tai nėra tiesa, ir Dievas tokiems „triukams“ nepasiduoda: jis leidžia žmogui vaikščioti žemyn galva tol, kol vieną dieną nusiris kūliais nuo laiptų ir patirs, kad egzistuoja nuo jo nepriklausomi fizikiniai dėsniai, tikrovė. Visu protu ir visa širdimi mylėti (o tai neapykantos priešingybė) tai, kas yra melas, netikra, ko nėra – užnuodyti (kraštutiniais atvejais – net nužudyti) savo protą, savo valią (gebėjimą mylėti), taigi save patį.

Jei dabar grįšime prie Jėzaus žodžių apie neapykantą, atrasime, kad Jis nekenčia to, kas žmogų veda į mirtį. Jėzus negali pakęsti, kad Jo mylimas kūrinys artintųsi prie gyvenimą teikiančio Šaltinio su užsiūta burna ir bambagysle, siurbiančia „maistą“ iš to, kas negali duoti gyvenimo (amžinojo gyvenimo). Jėzus kaip Dievo amžinasis Žodis. Tiesa nepakenčia kūrinio agonijos, mirimo iš troškulio, kai tuo metu šalia trykšta tai, ko reikia, kad išgytum ir gyventum. Taip, mes žinome – Jėzus yra Gyvenimas, Meilė, tačiau dažnai einame pas Jį su nepritaikytais indais, kad iš to Šaltinio deramai pasisemtume gyvybės, ir tokiu būdu po nesėkmingų bandymų nusiviliame, sakome sau, jog Jėzus mūsų negirdi arba kad Jo nėra... Tas nepritaikytas indas – mūsų netvarkingai mylinti širdis. Jėzus sako, jog negalime tarnauti Dievui ir Mamonai, Tiesai ir melui vienu metu. Artindamiesi prie Tiesos, kad tikrai leistumės būti jos nušviesti, turime neapkęsti melo, nuodėmės. Prašykime Šv. Dvasios sveikos neapykantos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"