TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pražūtinga drąsa iš hibridinių apkasų

2015 07 25 6:00

Atsiverčiu Karlio Skalbės „Užrašėlius“, tą latvių Bibliją, ir randu pradžią šiam savo tekstui: „Vasara spindi virš mūsų kaip stebuklingas veidrodis, oras grynas, o mintys tokios lengvos ir šviesios, kad net nepajėgia įsikibti balto popieriaus. Jei popierius būtų juodas, aš surašyčiau į jį baltus žodžius...“

Štai kaip būna vasarą. Ir kaip moka įvardyti Karlis Skalbė, apskritai toks jautrus, toks, regis, opus, toks lyrikas, toks gamtinėtojas, kad neaišku, kaip jis įstengė išbristi, drauge su ginklo broliais latvių šauliais, nepriklausomybės kautynių ugnis, kraujus ir dumblus. O įstengė, ir paskui visą laiką buvo atrama kitiems savos valstybės kūrėjams ir tvirtintojams.

Broniaus Krivicko kova ir žodis taip pat spindi virš mūsų kaip stebuklingas veidrodis.

Matote? Kur buvęs nebuvęs, sukęs apsukęs vėl kurstau karą ir isteriją, kaitinu, manipuliuoju, didinu įtampą, žinoma, ir politinę, erzinu, leidžiu nuodingas dujas iš hibridinių apkasų. Tokia padermė, Čingischano chromosomos, atpažintos ir įvardytos mūsų moksle ir literatūroje, nustelbiančios skalbiškąjį (baltiškąjį?) romumą ir nuolankumą.

Ne kas kita, o padermė yra laisvės kovų dalyviai, sovietų represuotieji, kurie vis dar buriasi, prisimena, liudija, pataria, perspėja, kruta ir kiekvienas jų judesys yra karo kurstymas. Nepersiauklėjo, nors daugybė buvo bausti kaip tik už karo kurstymą, taip pat šnipų veiklą.

Pakurstęs karą, aš dar negaliu nurimti, todėl medžioju raganas, trukdančias savo oponuojančiais kerėjimais. Irgi didelis darbas. Jau sumedžiojau nemažai man neįtikusių čičinskaičių ir panašiai. Gal sudarinėsiu sąrašus, viešinsiu, gąsdinsiu ir persekiosiu. Išrinkti bausmę galėtų padėti Karlis Skalbė, jo pasakų netikėtos nuorodos, pasirodo, įstengiančios nustelbti čingischaniškus užmojus. Apsunkusios mintys vėl palengvėja.

Vis dėlto keista. Penkis sovietinės nakties dešimtmečius raganavo, paslapčia burtininkavo karo kurstytojai ir panašūs. Bet visaip mėtė pėdas ir stengėsi išsisukti. O dabar tiek norinčių, kad būtų sumedžioti. Net jei niekas nesuteikia dingsties, nė menkiausios, „tapti“ naująja auka, skuba apsišaukti raganomis patys. Hibridinėmis, matyt.

Ogi štai dar viena ragana, kuriai bus blogai, – aprašysiu. Komentatorius, latviškame dienraštyje aiškinantis, kad jei būtų rusas, neištvertų latviškosios informacinės erdvės, neatlaikytų. Anderseniškas vaiko klausimas, ar įmanoma latviui ištverti Latvijos rusiškoje informacinėje erdvėje, nenuskamba. Ir nereikia. Esmingiau būtų klausti, kaip apskritai jaučiasi latvis Latvijoje, kur daug kur, daug kur, daug kur jam primesta rusiška aplinka. Bet keldamas tokį klausimą, pasak rašytojos Gundegos Repšės, gali būti apšauktas patriotu, nacionalistu. Šitai dabar vis sunkiau sau leisti. Tai blogiau nei kurstytojas, blogiau nei ragana.

Kaip norėčiau, kad savo šviesias, skaidrias, aukštyn kreipiančias mintis apie šiandieną dėstytų Karlis Skalbė. („Aš norėčiau prikelti nors vieną...“)

Anomis nepriklausomybės pradžios dienomis jis parašė: „Rusiška prostokvaša – taip aš Bulduruose perskaičiau ant vienos pieno krautuvėlės durų. Tokie nuolankūs mes esame svetimšaliams, kad net rūgpienio nebedrįstam įvardyti sava kalba! Ir tegu tik kas nors prikiša mums šovinizmą!“

Kur yra minkštumo ir kietumo dermė? Naršau po „Užrašėlius“: „Mes esam švelnūs žmonės, bet kietas yra laikas, kurį mums reikia pereiti...“

Taigi vasara vasara. Graži ir lengva ji kaime. Bet kvėpuoti lengviau net ir sostinėje. Nuo šios savaitės čia mažiau rūdžių.

Ir linkėjimų siunčia Karlis Skalbė, toks jautrus, toks akylas, toks lyrikas, svajotojas – mėlynų pievos varpelių skambesys jį apsvaigindavo. Kalėdų išvakarėse jis uždegdavo žvakutę bendražygiams, didžiųjų Kalėdų kautynių dalyviams, atminti. Per kautynes jie visi glaudėsi prie tos pačios savo žemės, išauginančios mėlynus varpelius. Ir savo pražūtinga drąsa atstatė Šviesos pilį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"