TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Premjere, o Jūs kreditą grąžinsite?

2016 06 18 6:00

Galime pateikti daug mokslinių apibrėžimų, kas yra rinkimai, kokie yra demokratiški rinkimai. Bet pažiūrėkime kiek kitu aspektu, kaip galėtume vertinti rinkimus ir kaip suvokti piliečių ir valdžios santykį. 

Valstybėje vienintelis suverenas, kuris niekam neatskaitingas, yra tauta, kuri suteikia teisę konkretiems asmenims ribotą laiką valdyti. Piliečiai suteikia pasitikėjimo kreditą, kuris turi būti grąžintas ištesėtų pažadų ir realaus atstovavimo piliečių (ne šeimos ir giminės bei dar kelių draugų) interesams forma.

Kodėl žvilgsnis pirmiausia krypsta į premjerą? Atsakymas labai paprastas. Norėtųsi, kad jį prisimintų kiekvienas premjeras, ne tik šios kadencijos, bet ir buvusių bei būsimų. Konstitucijos 96 straipsnyje įtvirtinta aiški nuostata, jog ministrai tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui. Taip, koalicinės Vyriausybės forma situaciją komplikuoja, atsiranda postų dalybos ir vidinė trintis, sudėtingesnė partnerių kontrolė ir kompromiso radimas. Bet problema akivaizdi – svarbiausius postus Lietuvoje užima geriausi iš blogiausių, racionalių atrankos kriterijų nėra. Planai kuriami vienai kadencijai, nes vis tiek ateis kiti ir viską keis. Kandidatai nekankina savęs klausimu: „Ar aš turiu pakankamai patirties, kompetencijos?“ Viskas puiku, paministrausiu. Premjere, o Jums puiku turėti sau pavaldžius ministrus, kurių dauguma tik dar labiau klampina į skolas rinkėjams? Ar vėl bus tikimasi, kad nei rinkėjai tos Vyriausybės programos skaitė, nei jiems tos ataskaitos rūpi? Ir šiaip žygdarbį padarėte, kurio su koalicijos partneriais vis nepasidalijate, – minimalų darbo užmokestį padidinote.

Peržiūrėkime bent kelis šios valdančiosios daugumos kredito grąžinimo istorijos faktus. Pradžia žadėjo būti graži, kredito gavėjas Vyriausybės programoje iškilmingai skelbė: „Mūsų Vyriausybės pagrindinis siekis – eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi. To siekdami imsimės ne revoliucijų, o tvarių ir ilgalaikių sprendimų, įvertindami tai, kas buvo atlikta, ir taisydami tai, ką būtina pakeisti.“ Tik tas kelias turbūt pasirodė labai klaidus. Pasiklydo. Kam nepasitaiko. O kas tie „tvarūs sprendimai“, veikiausiai vis dar aiškinamasi.

Bet grįžkime prie įsipareigojimų, tarp kurių buvo, pavyzdžiui, toks – „ekonomikos augimą užtikrins naujų darbo vietų kūrimas, pramonės plėtra“. Ką turime? 2015 metų Vyriausybės ataskaitoje išdidžiai skelbiama, kad „sukurtos naujos darbo vietos (2015 metais šalies darbdaviai užregistravo 235,5 tūkst. laisvų darbo vietų – 3,9 proc. daugiau nei 2014 metais)“. Ataskaitos autoriai turbūt juokauja. Tik humoras juodas. Nes taip ir neaišku, ką konkrečiai padarė, kokie sprendimai sukūrė palankią terpę kurtis naujoms ir, svarbiausia, gerai mokamoms darbo vietoms. Verslas sau, valdžia sau. Nuopelnai valdžiai. Čia užtenka vien prisiminti, kiek žmonių emigravo iš Lietuvos. „Tik“ 44,5 tūkst., o atvyko 22,1 tūkstančio. Kad darbo vietų daugėja, logiška, nes žmonės tiesiog emigruoja. O programoje buvo kalbama, kad „naujų darbo vietų kūrimas yra esminė nedarbo mažinimo ir pragaištingos emigracijos sustabdymo sąlyga“. Sustabdė.

Programoje nebuvo pamiršti ir pensininkai – „baigęs aktyvią darbo veiklą žmogus turi jaustis visavertis valstybės pilietis, turėti pakankamą materialinį pagrindą, nepatirti socialinės atskirties“. Net neverta diskutuoti, ką apie tai mano pensininkai, išsirikiavę eilėje prie „Lidl“.

O kaip mojuota mokesčių reforma – „tolygesnis mokesčių naštos pasiskirstymas tarp darbo ir kapitalo, didesnis pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumas“. Bet progresinių mokesčių įvedimas galimas su viena svarbia sąlyga – piliečiai turi pasitikėti valdžia, kad ji tuos pinigus paskirstys teisingai ir tinkamai. O dar svarbiau – žmonės turi uždirbti pakankamai. Bet Lietuvoje minimalų atlyginimą gaunančiųjų, neišgalinčiųjų susimokėti mokesčių ar praleisti savaitę atostogų ne namuose (tokių 2014 metais Statistikos departamentas suskaičiavo 43 proc.) skaičiai yra tokie, jog progresiniai mokesčiai neturi prasmės.

Taip galima būtų traukti vos ne kiekvieną programos punktą, kuriuose ir socialinės atskirties mažinimas, verslo skatinimas, švietimo kokybės gerinimas ir dar daug visokio gėrio. Bet tenka pripažinti faktą, jog premjeras su visu kabinetu galės tik prašyti pratęsti kredito grąžinimo terminą ir dar pridės daug fantastiškai nerealių įsipareigojimų. Pergalės atveju su nauja Vyriausybės programa net vargintis nereikėtų, tą pačią galėtų pateikti.

Deja, norinčiųjų gauti kreditą daug. O tokių, kurie keltų pasitikėjimą, kad tą kreditą grąžins, niekingai mažai. Ypač kai aiškėja, jog politikai dar ir iš verslo „kartoninėse dėžutėse“ kreditus ima, pirmenybę teikia tos skolos grąžinimui, nes piliečiai juk gali laukti iki begalybės. Tačiau tai nereiškia, kad neturime jausti atsakomybės už tai, kam tą kreditą suteikiame. Ir ne „visi jie vagys“. Kiekvienas rinkėjas turėtų įvertinti padarytus darbus ir pažadų realumą, būti kritiškas tiek sau, tiek valdantiesiems. Bankas kreditą ne už gražias akis duoda. O rinkėjai?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"