TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prezidentė 50 procentų

2009 10 27 0:00

MIRNYJ- skamba grėsmingai, kaip rusų povandeninio atominio laivo, ledlaužio ar karinės bazės tolimoje šiaurėje pavadinimas. Nors kaip būdinga sovietinei naujakalbei, žodžio prasmė yra priešinga (iš rusų kalbos išvertus reikštų "taikusis"), be to, tai yra nepriklausomos Lietuvos prokuratūros veterano pavardė.

Anatolij Mirnyj, baigęs Charkovo juridinį institutą, nuo 1974 metų - Jonavos prokuratūros tardytojas, nuo 1984 metų - Šiaulių miesto vyriausiasis prokuroras. Absoliutus rekordininkas, karjerą padaręs per pačią sovietijos stagnaciją, pergyvenęs visas perestroikas ir kovo 11-ąsias, visus generalinius prokurorus Vilniuje - ir nepriklausomus, ir "kišeninius", ir brunetus, ir blondinus. Nuo 1995 metų, įsteigus Lietuvos prokuratūroje apygardas, - nepamainomas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras.

Tai ypač pikantiška, žinant, kad ši "apygarda" visuomet buvo susijusi su kita - buvusia Rygos - karine apygarda. Šiauliuose veikė karinis sovietų aerodromas ir kiti karinio pramoninio komplekso objektai, saugomi bei prižiūrimi GRU ir KGB. Todėl savaip logiška praėjusią savaitę paskelbta Dariaus Kuolio sensacija, kad šis savotiškas Lietuvos prokuratūros simbolis drauge su Šiaulių apygardos teismo pirmininku Boleslovu Kalainiu sankcionuoja Valstybės saugumo departamento (VSD) užmačias šnipinėti nepriklausomų žurnalistų telefoninius pokalbius.

Po tokio pareiškimo teisinėje valstybėje reakcija būtų viena: VSD, prokuroras ir teisėjas turėtų pateikti įrodymus, kad tie žurnalistai įtariami sunkiais nusikaltimais, arba patys taptų įtariamaisiais, padariusiais nusikaltimą. Kadangi Lietuva nėra teisinė valstybė, čia operatyvinės priemonės taikomos ne įtariamiesiems, o apie juos ir ypač jų nusikaltimus dangstančią teisėsaugą rašantiems žurnalistams. Tiems, kurie neleidžia užmiršti Vytauto Pociūno aukos, VSD vaidmens šioje kruvinoje istorijoje ir Generalinės prokuratūros titaniškų pastangų, nepaisant pakartotinių teismo sprendimų, išsisukti nuo akistatos su tiesa. Generalinė prokuratūra, stojusi melo pusėn, sudarė su VSD sąjungą, sutvirtintą nekaltu V.Pociūno krauju.

Atsiprašau dėl šventvagiškų žodžių: Lietuvoje reikėjo nušauti teisėją (negirdėtas nusikaltimas kiekviename civilizuotame krašte), kad visi atšvitusiomis akimis pažvelgtų į Lietuvos prokuratūrą, visą teisėsaugą ir teisėtvarką. Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas kas savaitę lankosi prezidentūroje su raportais, kaip jo paskirta komisija ieškojo kaltų prokuratūros sistemoje. Rado, be abejo, kraštinę, kurią išmes iš darbo vien todėl, kad perkelti į žemesnes pareigas negalima, nes žemesnių pareigų nebūna. Ką dar reikėtų nušauti Lietuvoje, kad pagaliau prasidėtų rimtos permainos VSD, Generalinėje prokuratūroje, teismuose?

Tai klausimas ne bet kam, o prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuriai tiesiogiai pavaldūs VSD ir Generalinės prokuratūros vadovai, kuri teisėjus bei teismų pirmininkus skiria vienašališkai arba teikia Seimui. Susitikime su žiniasklaidos vadovais valstybės vadovė patikino, kad dirbanti 50 proc. savo jėgų, nes jos komanda nespėjanti. Kadangi nesu sentimentalus, pradėjau negaišdamas svarstyti, kas yra tie 50 procentų? Du VSD generalinio direktoriaus pavaduotojai? Kas dar? Net ir pridūrus vėliau nuspirtą vieną ambasadorių, daugiau nei 5 proc. nesukrapštytum. Mažoka. Arba nebemoku aritmetikos.

Tačiau praeina noras juokauti ir net ironizuoti kai pamatai, kad niekas nepasikeitė. Ne, netiesa, viskas eina blogyn: dar prieš penkerius metus negalėjai įsivaizduoti, kad teisėjas, viešai apkaltintas (apšmeižtas?) pedofilija, galėtų toliau lyg niekur nieko teisėjauti baudžiamosiose bylose. Prokurorai net per metus nesuskubo ištirti šių baisių įtarimų, kad apgintų aukas: arba pedofilų tvirkinamą vaiką, arba nekaltai apšmeižtą teisėją ir kitus žmones.

Prezidentūra anksčiau bent formaliai pasitardavo su visuomene, skirdama teisminės valdžios vadovus. Dabar kandidatą į Aukščiausiojo Teismo pirmininkus rinkosi už uždarų durų, negirdėdama net tokių žmonių, kaip Nijolė Sadūnaitė, balso. Kur tie 50 procentų?

Ar ne todėl dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje valstybės vadovė sako turinti "netiesioginių įtarimų". Tai gal Povilas Malakauskas jau ir prezidentės nebeklauso, nebeteikia jai pažymų, iš kurių ji "tiesiogiai" sužinotų visą tiesą? O gal Lietuvoje nebeliko saugumo, kuris arba patvirtintų, arba išsklaidytų valstybės vadovės įtarimus.

Net po Lietuvą sukrėtusio pedofilijos skandalo kuo rūpinasi generalinis prokuroras? Savo munduru ir kėde. Gelbėdami kailį prokurorai iki šiol nė per sprindį nepasistūmėjo pedofilijos byloje, neatliko parodymų patikrinimo, įtariamųjų atpažinimo ir kitų svarbiausių procesinių veiksmų. Atrodo, prokurorai net užmiršo Drąsiaus Kedžio dukrelę, kuri jiems, tiesą sakant, iš pat pradžių buvo nė motais. Tokia antihumaniška sistema. Todėl, perfrazuodami vieną klasiką, pedofilijos skandalą apibendrinkime: "O ar buvo mergaitė?"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"