Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Prezidentė ir Seimas. Meile nekvepia

 
2017 06 09 6:00

Pastarosiomis dienomis klausant „valstiečių“ lyderių galima buvo pamanyti, kad meilė tarp prezidentės ir valdančiųjų tiesiog liepsnoja. Ramūnas Karbauskis, po susitikimo su Dalia Grybauskaite paklaustas, ar tas susitikimas įvyko dėl to, kad prezidentė kuo nors nepatenkinta, pareiškė: „Prezidentė labai patenkinta mūsų darbu.“ Bent kiek mąstančiam žmogui turėjo būti mažų mažiausiai keista tai girdėti. Kaip turėjo atrodyti tas pokalbis? Prezidentė išreiškė džiūgavimą, kad Seimas atmetė jos veto dėl viešųjų pirkimų proceso skaidrinimo savivaldybėse? Buvo išsakyti komplimentai švietimo reformai? Tiesiog komplimentų jūros sulaukta ir dėl alkoholio problemos sprendimo?

Užtenka mums visiems sveiko proto suvokti, kad nieko panašaus ir negalėjo būti. Tačiau ar užtenka sveiko proto politikui, kuris de facto yra Seimo narys nr.1, leisti sau tokius pareiškimus, kurie ir diskredituoja pačią prezidentę, ir, tikėtina, visiškai iškraipo jos poziciją? Sveiku protu, deja, tenka suabejoti. Abejoti tenka ir dėl to, kad šis politikas net negeba aiškiai įvardyti, koks yra jo vaidmuo. Turi sau specialiai susikurtą butaforinį komitetą, tapusį kažkokiu diskusijų klubu, tačiau jo darbotvarkės tikrai nerodo, kad būtų dirbama iš esmės. Komentuoja viską iš eilės, tačiau kartu sugeba pareikšti, kad Darbo kodekso turinio nekomentuos, nors būtent apie tai ateina kalbėti.

Regis, R. Karbauskis tyčia ar netyčia suklaidino ir Seimo pirmininką. Dar šią savaitę Viktoras Pranckietis postringavo, kad valdantieji turi prezidentės pasitikėjimo kreditą. Turbūt net neverta klausti, kodėl Seimo pirmininkas nebandė realiai įvertinti situacijos. Galbūt „valstiečiai“ manė: „atiduosim“ prezidentei kelias ministerijas, ir bus tiesiog puiku? Visų pirma, savo pareiškimais apie Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų „atidavimą“ jie parodė neišprusimą. Prezidentė dalyvauja ministrų atrankos ir skyrimo procese, tačiau nedalyvavo rinkimuose, ji ir koalicijos sutarties nesudarinėjo. Taigi net ir tokia smulkmena tąkart kėlė klausimą, ar apskritai suvokiama, kas yra kas politikoje.

Tačiau ši valdančioji dauguma vis dėlto nebuvo „nurašyta“, bet paraginta mąstyti strategiškai ir valstybiškai. Taigi meile čia tikrai nekvepia.

Tačiau prezidentės metinis pranešimas viską sudėliojo į savo vietas. Regis, būtent patys „valstiečiai“ tokiomis kalbomis, o dar labiau – savo veiksmais privertė prezidentę aplieti juos (žinoma, kartu ir visą Seimą bei Vyriausybę) lediniu vandeniu. Daugelis tokio griežto tono galbūt nesitikėjo. Prezidentė įspėjo: „...neparuoštų reformų manija, kuri matoma dabar, gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija. Stumdoma atsakomybė prognozuoja netesėtų politinių pažadų sezoną ir tik veiklos imitaciją.“ Galiausiai valstybės vadovė pareiškė, kad „rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“. Kai kam turėjo skaudėti.

Prezidentė taip pat gana netikėtai prabilo apie stiprios partinės sistemos poreikį. D. Grybauskaitės teigimu, tradicinių partijų uždarumas, kriminalizavimo atvejai sukuria terpę naujokams, kurie į valdžią ateina visai nepasirengę. Sunku su tuo nesutikti. Tradicinės partijos pačios yra savo laidotuvių iniciatorės, ir apie tai jau buvo rašyta iškart po rudenį vykusių rinkimų.

Tačiau vien tuo valstybės vadovė neapsiribojo. Ji pareiškė, kad politinis pasirengimas valdyti valstybę yra tiesiog būtinas, ir tai ne vienos dienos reikalas. Įvertinkime naujojo Seimo pasirengimą ir taps aišku, kodėl D. Grybauskaitės kalboje akcentuota ir tai. Iš esmės tai požiūris, kad tokie kvazipartiniai dariniai yra kenkėjiški, o situacija, kad politiku gali būti bet kas, nes „į Seimą einu, kai neturiu darbo ir nesugalvoju, ką veikti“, turi keistis.

Kliuvo ir „profesionalų“ Vyriausybei, tačiau tai buvo neišvengiama. Jau kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, reikia tokios Švietimo ir mokslo ministerijos, kokią turime šiandien. Juolab kad ministrė, atrodo, nieko nesprendžia ir apskritai neturi jokios įtakos. Aiškiai nematome nei kas nutiks universitetams, nei kokios bus mokyklos, nes jų padėtis – irgi kritinė. Esama ir mokyklų direktorių, kurie ne tik netinka toms pareigoms, bet jų net per kilometrą negalima leisti prie vaikų. O kur krypsta mokesčių sistemos „reforma“? Ugdome „pašalpinį“ mentalitetą ir priklausomybę nuo valstybės paramos. Gal tai ir paranku politiškai, nes kai yra daug skurstančiųjų, jie ir ateityje balsuos už tuos keliasdešimt eurų. Orientavimąsi į tai, kaip padidinti žmogaus galimybes dirbti, uždirbti ir iš to uždarbio ugdyti vaikus bei kurti šią valstybę, nustūmėme į pašalius. O premjeras vis juokauja, nors klausimų susikaupė daugiau nei atsakymų...

Ar visa tai reiškia, kad turėsime rimtą Seimo ir prezidentės konfrontaciją? Nebūtinai. Šis ledinio vandens kibiras buvo reikalingas būtent dabar, nes netrukus jau gali būti per vėlu. Tačiau ši valdančioji dauguma vis dėlto nebuvo „nurašyta“, bet paraginta mąstyti strategiškai ir valstybiškai. Taigi meile čia tikrai nekvepia. Juk meilę politikoje reikia užsitarnauti, o ar tai pavyks, priklauso ir nuo „valstiečių“, ir nuo valstybės vadovės. Juk ji irgi kartais galėtų bandyti ištiesti pagalbos ranką, o ne vien stebėti iš šalies, kas vyksta. Tik pagalbos turi norėti ir patys valdantieji.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"