TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prezidentė, partijos ir demokratija

2013 05 16 4:40

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vokietijos televizijai "Deutsche Welle" pareiškė esanti alergiška narystei politinėse partijose. Tai galima traktuoti ne tik kaip asmeninę prezidentės nuomonę, bet ir viešųjų ryšių žinutę Lietuvos "rinkai": šalies vadovė net ir užsienyje laikosi partijų paniekos linijos. 

Tačiau tokia D.Grybauskaitės pozicija, daugelį sykių kartota ir Lietuvos žiniasklaidoje, nėra sveikintina. Ji palaiko neigiamą šalies visuomenės požiūrį į partijas, o jo dominavimas rinkėjų politinėse pažiūrose yra gana pavojingas demokratijai. Pagal 2013-ųjų balandžio mėnesio "Vilmorus" apklausą, pasitikėjimą partijomis išreiškė vos 5,3 proc. respondentų. Pastaroji Eurobarometro apklausa (2012-ųjų gruodį) kiek palankesnė: ja remiantis politinėmis partijomis linkę pasitikėti 13 proc. Lietuvos gyventojų. Vis dėlto tas rodiklis tikriausiai buvo išpūstas dėl naujo Seimo išrinkimo.

Žinoma, prezidentei šie skaičiai gerai žinomi. Vienas D.Grybauskaitės populiarumo šaltinių ir yra nepartinio, iškilusio virš politinių jėgų rietenų ir partijoms grūmojančio pirštu politiko įvaizdis. Lietuvos rinkėjų dauguma, nemėgstanti partijų ir su jomis siejanti daugelį šalies problemų, tokiam įvaizdžiui pagauli. Kita vertus, kaip itin populiari politikė prezidentė partijų atžvilgiu elgiasi lyg spardytų gulintįjį.

Būtina pabrėžti, kad priklausymas partijoms savaime nėra koks gėdingas dalykas. Net ir šalyse, kuriose partijos, kaip politikus vienijančios ir disciplinuojančios organizacijos, yra gana silpnos (geras pavyzdys - JAV), kandidatai rinkimuose paprastai save susieja su viena ar kita politine jėga. Tokiu paprastu būdu rinkėjams demonstruojama, kokias vertybes kandidatas palaiko, kokios politikos iš jo galima tikėtis išrinkus, o geriausiu atveju - kam ir kaip jis atstovaus.

Skeptiškumas partijų atžvilgiu nėra naujas dalykas: normatyvinėje demokratijos teorijoje priešiškumas joms kurį laiką buvo labai stiprus. Jamesas Madisonas, vienas JAV demokratijos tėvų, vietoj žodžio "partija" vartojo sąvoką "frakcija" ir siejo jas su bendruomenės interesams, piliečių teisėms žalingais interesais. Vis dėlto vėliau toks požiūris keitėsi: šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija sunkiai įsivaizduojama be partijų.

Kodėl? Galima pateikti paprastą pavyzdį: įsivaizduokite iš 141 nepriklausomo kandidato sudarytą Seimą, kuriame reikėtų sudaryti kartu dirbti galinčią valdančiąją daugumą. Jau dabar Lietuvoje, kai šalies partinėje sistemoje nuolatos veikia 7-8 reikšmingos partijos, tai kartais gana komplikuota: galima prisiminti 2006-2008 metais veikusią Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę.

Sprendimas išvengti partijų gali atrodyti paprastas - dalies funkcijų suteikimas tiesiogiai renkamam prezidentui (ministrui pirmininkui). Tačiau tuomet kyla realus autoritarizmo pavojus: o jeigu į postą bus išrinktas asmuo, kuriam įtaką daro valstybės pamatus griaunančios jėgos, arba politikas, kuris virš demokratijos iškelia savo ambicijas? Partinėje demokratijoje tokių asmenų ir politinių jėgų gali pasitaikyti (ir pasitaiko, ne tik Lietuvoje), tačiau interesų derinimas parlamente ir koalicinėse vyriausybėse jų neigiamą įtaką amortizuoja. Konkrečios partijos gali būti blogos ir korumpuotos, tačiau diskutuojant apie demokratiją geresnio būdo suderinti atstovavimą ir efektyvų valdymą dar niekas nesugalvojo.

Antipartinė retorika paprastai labai mėgstama radikalesnių ir populistinių elementų, nes net ir Vakarų demokratijose skepticizmas partijų atžvilgiu egzistuoja, tai viena įmanomų taktikų medžiojant balsus. Tačiau partijų kritiką paprastai sunku atsieti nuo antidemokratinės retorikos. Be to, net jeigu ir kritikuojamos konkrečios partijos ir partinė sistema (o ne partinės demokratijos principas), rezultatas dažniausiai būna esamos politinės sistemos legitimumo mažinimas.

Iškalbingas ir kartu labai pamokantis atvejis, kai antipartinė ir antisisteminė retorikos žengė koja kojon, smukdydamos piliečių pasitikėjimą ir taip plaudamos demokratijos pamatus, - Veimaro respublika (1918-1933 m.). Parlamentinę demokratiją, partinę sistemą ir nuosaikesnes partijas joje kritikavo visas priešininkų būrys: Vokietijos komunistai (tuo metu buvę stipriausia tokia partija už Sovietų Sąjungos ribų), įvairios nacionalistinės dešiniosios partijos, nacionalsocialistai. Tai padėjo sukurti negatyvią, demokratinę respubliką atmetančią absoliučią daugumą: 1932-ųjų liepą vykusiuose Reichstago rinkimuose komunistai (trečioji vieta) ir nacionalsocialistai (pirmoji vieta) kartu surinko 51,59 proc. balsų.

Ko šis istorinis pavyzdys moko šiuolaikinę Lietuvą? Šalies lyderiai turėtų suprasti, kad partijų menkinimas kartu yra ir demokratijos menkinimas. Trumpuoju laikotarpiu jis gali gerinti konkrečių politikų reitingus, tačiau ilgajame (ypač ekonominių krizių metu) menkas pasitikėjimas partijomis (taip pat partine sistema, parlamentu) veda į demokratijos atmetimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"