TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prezidentės pranešime – Lietuvos vizija

2014 04 04 6:00

Dauguma komentatorių palankiai įvertino prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą. Išties, šis pranešimas buvo iš esmės tinkamai sustyguotas ir perskaitytas pačiu laiku. Žinoma, atsiras ir skeptikų, kurie sakys, kad tai tik žodžiai. 

Tačiau politiko kalbėjimas taip pat yra veiksmas. Norėtum ar nenorėtum to pripažinti, bet aukštų valstybės pareigūnų kalbos formuoja atmosferą, nurodo atspirties taškus viešajam diskursui, kuris galų gale lemia ir valstybės raidos kryptį.

Nežinia, ar tai buvo sąmoningas prezidentės apsisprendimas, ar ją vedė intuicija, tačiau akivaizdu, kad šioje kalboje ji stengėsi pateikti pozityvią Lietuvos ateities viziją, kuri kartu būtų ir įkvepianti, ir reali, ir konkreti. Tai nelengvas dalykas. Vaizduoti „amžinai teisųjį“ ir svaidytis purvais kur kas paprasčiau. Be to, nihilizmas ir savinieka Lietuvoje iki šiol, rodos, turėjo didesnę paklausą nei mėginimai įtvirtinti orumą. Kad išsakomos mintys būtų įtikinamos, pozityvus padėties vertinimas ir nurodoma perspektyva neturi disonuoti su realybe, o programinę kalbą sakančio asmens veikla turi, kiek tai įmanoma, patvirtinti deklaruojamus siekius. Tai, kad pranešimas buvo įvertintas palankiai, liudija, jog šios sąlygos bent iš dalies buvo įvykdytos. Įtempta tarptautinė padėtis sustiprino pranešimo įtaigą.

Lietuvos valstybę vienijančios vizijos stoka ir žmonių susiskaldymas yra viena esminių šalies problemų. Tiesa, apie ją kalbama mažai, tačiau tai yra veiksnys, turintis didžiulę reikšmę. Viešojoje erdvėje ryškiausiai formuluojamos dvi skirtingos Lietuvos vizijos. Vienoje jų, technokratinėje-liberaliojoje, Lietuva matoma kaip sparčiai į Vakarų politinę ir ekonominę erdvę besiintegruojanti valstybė. Teigiama, kad Lietuva turi perimti, nukopijuoti Vakarų praktiką, kuri čia paprastai tapatinama su kraštutinėmis liberalizmo apraiškomis ir technokratiniu požiūriu. Net ir kultūra, švietimas, žiniasklaidos turinys čia tampa tik trupiniais laisvosios rinkos girnose – atseit, kam reikia, tas pasiims ir susimokės. Pagal šį požiūrį, tokie reiškiniai kaip emigracija ir socialinė atskirtis nėra problemos, nes tai laisvosios rinkos padariniai, kurių valstybė negali ir neturi koreguoti.

Šios vizijos problema yra tai, kad ji siekia kopijuoti Vakarų modelį, kurio tikrovėje nėra. Net ir liberaliausiose Vakarų valstybėse gerai suvokiama, kad visuomenės ir ekonomikos pažanga visų pirma yra socialinis procesas, kurio valdžia nepalieka savieigai, bet nuolat koreguoja, naudodama modernius valdymo instrumentus. Jokia pažanga neatsiras savaime, be kryptingų pastangų. O šios pastangos grindžiamos ne aklų rinkos jėgų garbinimu, o vienijančia šalies vizija, patriotizmu, tarnavimu savai visuomenei. Kitaip, nei šaukia tai neigiantys liberalai, kiekviena šalis turi savų būdų tai pasiekti, įtvirtinti savąją tapatybę. Nežinoma, ar šios vizijos propaguotojai suvokia, kad ignoruojant išskirtinę kultūros reikšmę Lietuvos tapatybei kėsinamasi į pačią valstybės egzistavimo prasmę.

Kita, tautinė izoliacinė Lietuvos vizija, priešingai, akcentuoja šalies savitumą. Ši vizija nemato galimybės suderinti Lietuvos euroatlantinę integraciją su Lietuvos tapatybės išsaugojimu. Lietuva turinti rasti savo kelią, visų pirma atsiribodama nuo svetimųjų, kurie jau savaime kelia pavojų. Tie svetimieji – tai ir tautinės mažumos, ir užsieniečiai, ketinantys išpirkti Lietuvos žemę, ir imigrantai (nors kol kas tik įsivaizduojami), ir lietuviai, norintys turėti dvigubą pilietybę, ir, žinoma, gėjai.

Kadangi realybė skiriasi nuo šios vizijos, jos šalininkai viską piešia ypač juodomis spalvomis. Jie reiškia prieštaraujančias viena kitai mintis, kažkaip įsigudrindami to nepastebėti. Dėstoma, kad nėra blogesnės valstybės ir labiau korumpuotos valdžios nei Lietuvoje, tačiau Lietuva vis vien nieko neturi mokytis iš Vakarų, kurie blogi, „supuvę“. Euras ir net užsienio investicijos laikomos blogiu. Tuo pat metu perdėtai liaupsinamas Vakarų aukštas gyvenimo lygis, kurį pagal šią logiką Lietuva esą bemat pasiektų, jei labiau izoliuotųsi. Ypač piktinamasi valdžia, kuri nestabdo emigracijos, kažkaip nepastebint, kad žmonės savo noru emigruoja į tas „siaubingas“ valstybes, kuriose ne tik cirkuliuoja euras, bet ir leidžiamos gėjų santuokos, nors galėtų gyventi Lietuvoje, kurioje šio siaubo kol kas nėra. Nesugebama pastebėti ne tik ES indėlio į Lietuvos pažangą, bet ir saugumo garantijų, kurias suteikia euroatlantinė integracija. Ignoruojamas akivaizdus faktas, kad jos atsisakiusi Lietuva atsisveikintų su demokratija ir geriausiu atveju liktų satelitinė Rytų kaimynės valstybė. Jau verčiau prarasti saugumo garantijas, negu kęsti gėjų paradus – kartais atrodo, kad tokia yra šios vizijos esmė. Ji inertiškai gyvuoja turbūt dar iš sovietmečio perėmusi sustiprėjusį tautos savisaugos instinktą. Tačiau padėtis šiuo metu yra visai kita - reikia rūpintis ne tautos išsaugojimu, o valstybės modernizavimu ir stiprinimu, kuris kartu bus ir tautos gyvavimo garantija.

Prezidentės D.Grybauskaitės metiniame pranešime neignoruojamos Lietuvos problemos, bet raginama didžiuotis šalimi, atradusia savo vietą NATO ir Europos Sąjungoje. Kalboje ryški nuostata, kad nepriklausomybę būtina įtvirtinti konkrečiais darbais, viešojo sektoriaus veiklą priartinant prie Vakarų praktikos, pritraukiant užsienio investicijų į šalies regionus ir ypač – užsitikrinant energetinę nepriklausomybę. Pabrėžiama pilietinės visuomenės ir verslumo iniciatyvų reikšmė. Pabarama valdančioji dauguma, užsiėmusi kova už finansinės įtakos zonas, tačiau kartu veidrodis atsukamas ir į visuomenę, pasižyminčią išskirtine tolerancija kyšininkavimui. Kilusio išorės pavojaus akivaizdoje kritiškai vertinamas atitinkamų tarnybų vaidmuo ir asmeniškai kreipiamasi į žurnalistus – korektiškas, priimtinas ir netgi būtinas prezidentės žingsnis.

Valstybinio požiūrio šioje kalboje buvo gerokai daugiau nei asmeniškumų ar kategoriškų išpuolių, kurių kartais D.Grybauskaitei nepavyksta išvengti. Galima įvairiai vertinti kai kurias kalbos vietas, tačiau atrodo, kad prezidentei vienintelei iš politikų pavyko nubrėžti pozityvias ir realistiškas Lietuvos raidos gaires.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"