TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prezidentės sapnas: klusnus Seimas, klusni Vyriausybė, klusni teisėsauga ir bedantė žiniasklaida

2012 03 15 6:15

Prezidentė Dalia Grybauskaitė neklystamai įvertino žmonių nusivylimą valstybe ir "tvirtos rankos" ilgesį - tai tapo neįkainojama proga sutelkti savo rankose dar neregėtą valdžią. Tai, kas vyksta Lietuvoje, nė kiek neperdedant, jau būtų galima apibūdinti kaip nuoseklų žengimą į autoritarinį valdymą. Jį įgyvendinus konstitucinis valdžių savarankiškumas galutinai virs regimybe, nes tikrovėje pagrindinės galios bus sutelktos prezidentūros rūmuose, iš kurių visiems bus duodami nurodymai.

Jau ir šiandien prezidentė gali vienu skambučiu nulemti jai neįtinkančių pareigūnų likimą. Tai nekeltų jokios nuostabos, jeigu būtų pagrindo atleisti tuos pareigūnus ir jeigu jie būtų pavaldūs prezidentei. Tačiau FNTT vadovai atleisti nepateikus jokių jų kaltės įrodymų ir akivaizdžiai ignoruojant Konstituciją, kurioje prezidentui nenumatyta galimybė priimti sprendimų už vykdomąją valdžią. Formaliai valstybės vadovė tokio sprendimo nepriėmė, bet įsakė tai padaryti ministrui, o paskui dar ir pamynė su tuo nesutikusio premjero valią. Tai - akivaizdus galių savinimosi ir kitų teisių nepaisymo pavyzdys, sukėlęs valdymo krizę. Nuo to, kaip ji bus įveikta, tiesiogiai priklausys, kokiu keliu toliau žengs Lietuva.

Būtent dėl to dabar ir vyksta lemiamas mūšis. Tai, kas visuomenėje suvokiama kaip kova dėl pareigūnų likimo, tėra pretekstas: kova vyksta už neformalų prezidentinės valdžios vertikalės įtvirtinimą konstitucinėje respublikoje.

Būtų naivu tikėtis, jog šiais laikais Europos Sąjungai (ES) priklausančioje valstybėje kas nors ryžtųsi pradėti taikyti klasikinį autoritarinio valdymo modelį, panašų kad ir į tą, kurį regime Baltarusijoje. Tai neįmanoma jau vien dėl to, kad su tuo niekuomet nesutiktų mus prižiūrintis Briuselis. Tačiau visai įmanoma, išliekant demokratine šalimi de jure, joje de facto pamažu įtvirtinti tokią tvarką, kuriai esant pagrindiniai galios svertai būtų sutelkti vienose rankose. Kad tai nutiktų, mūsų sąlygomis tereikia tvirto autoriteto ir kitų valdžios šakų silpnumo bei nesugebėjimo pasipriešinti. Autoriteto D.Grybauskaitė turi tiek, kad dalį jo šiandien gali ir paaukoti; kitos valdžios - kaip niekada pakrikusios ir praradusios visuomenės pagarbą, be to, jau pats jų daugiapartiškumas užprogramavęs bejėgiškumą.

Viena tvirta asmenybė visada žino, ko nori, ir to atkakliai siekia, tuo metu Seime ir Vyriausybėje - nuolatinis tąsymasis, tarpusavio kova dėl įtakos ir... lygiaverčių asmenybių stoka. Prezidentei telieka neužmiršti principo "skaldyk ir valdyk" bei toliau nuosekliai silpninti partijų pozicijas. Pavyzdžiui, pačių partijų rankomis atriboti jas nuo finansinės juridinių asmenų paramos. Santvarkoje, kurioje pinigas yra vienas pagrindinių galios matų!

Tai buvo neprilygstamas sumanymas - girdint rinkėjams pasiūlyti partijoms pačioms išsikasti duobę: balsuoji prieš juridinių asmenų paramos draudimą - balsuoji už politinę korupciją ir "atidirbinėjimą" rėmėjams. Kad procesas persikels į pogrindį ir nuo to tik sustiprės šešėlinės ekonomikos įtaka, niekam buvo nė motais. Kaip ir tai, kad palikta fizinių asmenų parama taip pat gali būti teikiama ne už ačiū. Visi klusniai paspaudė mygtuką "už" ir... neteko pagrindinio legalaus lėšų šaltinio.

Tačiau partijos nusiskandino dar tada, kai jos, užburtos prezidentės reitingų, pradėjo nebeatskirti pagarbos valstybės vadovei nuo liokajiško pataikavimo. Už to stovėjo banalus išskaičiavimas, kad susilaikymas nuo kritikos ir nuolatinis linksėjimas reitingų lyderei padidins ir partijų populiarumą. Populiarumo neprisidėjo, užtat partijos, priėmusios joms primestas žaidimo taisykles, padėjo sunaikinti dar nenusistovėjusią valdžių pusiausvyros ir jų atsvaros viena kitai tradiciją, be kurios neįsivaizduojama visavertė demokratiška valstybė. Kad ta tradicija nebeveikia, galėjome įsitikinti ir tada, kai prezidentė netikėtai ėmė broliuotis su diktatoriumi Aleksandru Lukašenka: šis įvykis mūsų parlamento ir Vyriausybės buvo tyliai apeitas, o jo prasmės iki šiol niekas taip ir nesuvokė. Tačiau tai, palyginti su "Snoro" banko likvidavimu, tebuvo preliudija.

Bet kuris nuo politikos netolimas žmogus šiandien suvokia, kad sprendžiant "Snoro" likimą be prezidentės (buvusios Lietuvos finansų ministrės ir ES biudžeto komisarės!) žinios niekas nė piršto nepajudino, juolab jog ir Lietuvos bankui vadovauja buvęs jos rinkimų štabo vadovas. Abejonių ir klausimų šioje istorijoje daugiau, negu turėtų būti. Bet ar kada girdėjote, kad kuris nors politikas tai adresuotų D.Grybauskaitei? Abejoti prezidentės veiksmais Lietuvoje - blogo tono ženklas, net jei tie veiksmai prikišamai bylotų, kad viena pagrindinių, o gal net svarbiausių banko likvidavimo priežasčių yra dienraštis "Lietuvos rytas".

Savo esme ši aplinkybė pribloškia. Tačiau ji nepriekaištingai įsikomponuoja į postmodernios autoritarinės valstybės peizažą: norint sukoncentruoti galią vienose rankose, neužtenka savo valiai pajungti tris formalias valdžias - tam būtina dar pažaboti ar bent jau prisijaukinti ir neformalią ketvirtąją, kitaip sakant, žiniasklaidą. Jos savarankiškumas kur kas pavojingesnis už kokį nors nepaklūstantį pareigūną: nekvestionuojamu autoritetu besiremianti vieno asmens valdžia ir laisva žiniasklaida - nesuderinamos iš principo, ir visų pirma todėl, kad pastaroji, nepripažindama jokių amžinų autoritetų bei jų neklystamumo, kerta per pačius autoritarizmo pagrindus. Prezidentė, sykį pasirinkusi tikslą, jau nebegalėjo sustoti.

Šis uždavinys pasirodė ne toks sunkus, kaip galima pamanyti. Prezidentės kritika ir šiaip jau buvo greičiau išimtis negu taisyklė, o čia dar krizė ir naujų mokesčių našta, privertusi žiniasklaidą rinktis tarp galimybės bankrutuoti ir galimybės atsiriekti riekę iš valdžios skirstomo pyrago ir išgyventi. Išimtis liko didžiausias dienraštis "Lietuvos rytas", sunkmečiu radęs saliamonišką sprendimą - netekti dalies akcijų, bet parsiduoti ne valdžiai, o bankui "Snoras". Naujoji valstybės vadovė, skirtingai nei Valdas Adamkus, šio laikraščio redaktoriams nebuvo sava prezidentė. "Reitingų karalienė" ir "apyaušrio Dalia" - patys nekalčiausi epitetai, kurie ateina į galvą prisiminus "Lietuvos ryto" straipsnius.

Pasekmių ilgai laukti neteko. Bankas, į kurį keliolika metų buvo žiūrima pro pirštus, pagaliau sulaukė atitinkamų inspekcijos išvadų. Kam jos taikytos, paaiškėjo iš tos aplinkybės, kad po inspekcijos buvo atleistas ne koks bankininkas, o pagrindinis "Lietuvos ryto" apžvalgininkas ir aštriausias prezidentės kritikas Rimvydas Valatka. Tačiau to, matyt, pasirodė maža: galiausiai nebeliko ir banko, ir prezidentės kritikos laikraščio puslapiuose.

Tai buvo pamoka ne tik žiniasklaidai - pamoka visiems verslo magnatams. Nuo šiol nė vienas negali jaustis tikras, kad ir jo anksčiau ar vėliau neištiks panašus likimas. Bankas turėjo problemų - jų turi ir tie, apie kuriuos kalbame.

Tačiau gal tai ir yra tas kelias, kuriuo Lietuvai reikia žengti? Gal verčiau jau turėti tikrą lyderį negu daugiapartinę impotentišką valdžią, kuri nesugeba ar net nenori pateisinti žmonių lūkesčių?

Atsakyti į šį klausimą teigiamai būtų galima nebent tuo atveju, jei D.Grybauskaitė savo tikslo siektų atvirai ir teisėtomis priemonėmis. Tarkime, inicijuotų referendumą dėl didesnių prezidento įgaliojimų. Tauta pritartų - visiems teliktų paklusti.

Tačiau kai pasirenkamas užkulisinis, net su Konstitucija besikertantis būdas ir kai tiesiog manipuliuojama kitų silpnybėmis savo galiai sustiprinti, kyla abejonių ir dėl to, kam tos galios taip atkakliai siekiama. Atvirai sakant, manęs neapleidžia įspūdis, kad mus visus tiesiog norima išrikiuoti ir paversti Lietuvą vieno asmens tėvonija. Pagaliau, jeigu jau dabar veikiama neteisėtomis priemonėmis (net prezidentės patarėjai drįsta įžūliai nurodinėti tautos išrinktiems atstovams), kaip bus veikiama tuomet, kai galutinai nebeliks jokios opozicijos ir valdžia bus dar labiau sukoncentruota vienose rankose? Štai apie ką, matyt, reikėtų gerai pagalvoti.

Be viso kito, metas autoritarinio tipo lyderiui jau praleistas. Galbūt jis būtų pasitvirtinęs po nepriklausomybės atkūrimo - kaip priešnuodis prieš "prichvatizaciją" ir to meto chaosą, bet buvo pasirinktas demokratiškiausias parlamentinės respublikos kelias. Jis brangiai atsiėjo tautai, tačiau taip kiekvienas iš mūsų gavo šansą savarankiškai subręsti laisvei. Ir mes, paleisti nuo grandinės, sugebėjome nepražūti. Sustabdyti šį procesą dabar - tai tas pats, kaip perbraukti ant mūsų brendimo aukuro sudėtas aukas ir mus sugrąžinti į praeitį.

Tų, kurie vertina laisvę ir galimybę būti savimi, tokia perspektyva neturėtų labai vilioti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"