TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prezidentinis valdymas ir žurnalistinis nesivaldymas

2009 10 29 0:00

Jei 1993-iaisiais prezidento rinkimus būtų laimėjęs a. a. Stasys Lozoraitis, išmintingi motyvai būtų vertę už jį balsavusius žmones apgailestauti dėl Konstitucijos, suteikusios per mažai galių valstybės vadovui.

S.Lozoraitis, daugelio nuomone, buvo vertas didesnių konstitucinių galių. Tą patį apie savo kandidatą galvojo ir ne vienas Algirdo Brazausko rinkėjas, nors tuometė LDDP pasisakė už parlamentinę respubliką.

Dar septintąjį XX amžiaus dešimtmetį Vakarų politologai aprašė kaip pavojingą tendenciją cezarizmo (žr. A.Riencourt, "Coming Ceasars in America?", 1968) ir su juo susijusį "dviejų daugumų" - prezidentinės ir parlamentinės - reiškinį (žr. W.Kendall, "The Two Majorities", 1960). Lietuvoje "dviejų daugumų" reiškinį atskleidžia priešprieša tarp prezidento ir parlamento, kai visuomenė pasidalija į dvi demokratiškai atstovaujamas, bet su skirtingomis institucijomis savo lūkesčius siejančias daugumas. Toks pasidalijimas įvyko per vadinamąją prezidentinę krizę 2003-2004 metais: apkaltos Rolandui Paksui šalininkai gynė Seimo, o kita demokratinė dauguma - legitimaus prezidento pozicijas.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje prezidentinei daugumai būdingas cezarizmo nuotaikas kurstė Sąjūdžio atstovai ir šalininkai, pageidavę prezidentinės Lietuvos. 1997-1998 metais į jas apeliavo du pagrindiniai varžovai per prezidento rinkimus - Artūras Paulauskas ir Valdas Adamkus. Abu stengėsi pabrėžti savo nepriklausomumą nuo Seimo ir politinių partijų bei tai, kad jie gali būti "aukščiau visų tų siaurų interesų".

A.Paulauskas per rinkimų kampaniją buvo lyginamas su JAV prezidentu Johnu Kennedy. Svajingai susimąsčiusių vienoda poza A.Paulausko ir J.Kennedy nuotraukos puikavosi viena šalia kitos užsakytuose straipsniuose. Badydamas vienasmenio pranašumo pirštu į LDDP ir konservatorių valdančiąsias daugumas A.Paulauskas telkė prezidentinę daugumą reklaminiais žodžiais: "Nusipelnėme gyventi geriau." Kaip prezidentinės daugumos telkėjas jis buvo tarsi kronprincas, turėjęs paveldėti prezidentinį "sostą": juk A.Brazauskas jį buvo paskelbęs savo įpėdiniu.

Ir nors visa tai nepadėjo A.Paulauskui tapti prezidentu, savo žvaigždžių valandos jis sulaukė 2000-aisiais, kai Seimo rinkimus laimėjo "naujosios politikos" blokas. Tai buvo vienasmenės politikos - madingų, populiarių, nors ir tuščiakalbių lyderių bei jų sukurtų marionetinių partijų - pergalė prieš tradicinę partinę politiką. Cezarizmas skleidėsi kaip populiarėjanti banalybė.

V.Adamkaus prezidentavimas tiesiogiai neprisidėjo prie cezariško lyderio mitologijos, tačiau nemenkai sustiprino viršpartinę, o kartu neišvengiamai ir antipartinę cezarizmo nuostatą. Seimas ir politinės partijos tapo "nepartinės" prezidento kritikos objektu. Nuolat ruseno ir buvo kurstoma mintis apie gerą, asmeniškai dėl Lietuvos susirūpinusį prezidentą ir jam rūpesčių keliantį blogą, partinį (vien "siauri interesai"!) Seimą.

Būtent V.Adamkaus prezidentavimo metais iš premjero pareigų dėl konflikto su valstybės vadovu teko pasitraukti Gediminui Vagnoriui ir visai jo Vyriausybei. Ir būtent V.Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu Lietuvos politiniame gyvenime aktyviai ėmė veikti prezidento institucinis alter ego - iš esmės šešėlinė valdžia - prezidentūra. Būtent ši šešėlinė struktūra priglaudė, leido apsiplunksnuoti ir

palaimino pakilti į naują politinį skrydį iš premjero posto 1999 metų rudenį atsistatydinusį R.Paksą - ambicingiausią lietuviško posovietinio cezarizmo pranašą.

Tad kelią į 2003-2004 metų prezidentinę krizę pramynė ne tiek R.Paksas ar jo oponentai, kiek su prezidento institucija susiję ir daugiau kaip dešimtmetį brendę "cezariški" visuomenės lūkesčiai ir tais lūkesčiais manipuliavęs elitas. Elitas, savo elgesiu kurstęs nepakantumo parlamentarizmui persunktą politinės vienpatystės ir vienijančios "vertybinės" lygiavos instinktą: "Ein Volk, ein Reich, ein Fuhrer".

"Cezarizmas - ne diktatūra, ne vieno asmens nežabotų ambicijų padarinys, ne valdžios užgrobimas revoliucijos priemonėmis. Jis negrindžiamas doktrina arba filosofija. Tai lėta (...) nesąmoninga raida, kuri baigiasi laisvų žmonių bėgimu nuo laisvės ir pasidavimu vienam autokratiniam šeimininkui (...) Tai augantis "tėvo kompleksas", kai norima būti vadovaujamiems vieno asmens. Tai didėjantis nepasitikėjimas parlamentais, kongresais ir kitais atstovaujamaisiais susirinkimais (...) Visuomenė siekia suasmeninti problemas ir atsakomybę", - rašo A.Riencourt.

Dalios Grybauskaitės pergalė per pastaruosius prezidento rinkimus, kaip ir dabartiniai jos reitingai, yra iš dalies minėto siekinio rezultatas. Tai paskatino mane parašyti komentarą (DELFI). Pradėjau jį nuo prielaidos, kad nemaža dalis prezidentės rinkėjų norėtų suteikti jai didesnių konstitucinių galių ir šiandien galėtų tai padaryti: "Tereikia D.Grybauskaitei ištarti žodį. Preteksto toli ieškoti nereikėtų."

Taigi jau įžangoje pabrėžiau kalbėsiąs apie pretekstą - "susigalvotą, prasimanytą priežastį", anot žodyno. Ar siūliau prezidentei vadovautis prasimanyta priežastimi, pretekstu? Nesiūliau. Tik gana išsamiai išvardijau, kas gali būti naudojama kaip pretekstas.

Baigdamas komentarą rašiau, kad prezidento galių didinimas atitiktų dalies visuomenės lūkesčius, tačiau nespręstų visų problemų ir sukurtų naujų bėdų. Paskutinis štrichas, išryškinantis asmeninę poziciją: "Niekados nebuvau šios galimybės entuziastas ir šalininkas. Tačiau šiandien tai gali būti mažesnė blogybė, nei partinių žaidimų balaganu virstantis status quo. Ar šito "gali būti" pakanka? Vargu bau."

Prezidento galių didinimas gali būti mažesnė blogybė, bet gali ir nebūti, ir greičiausiai - nėra. Nustebau kitą dieną perskaitęs Arkadijaus Vinokuro komentaro (Alfa.lt) pirmą sakinį: "Politologas Vladimiras Laučius savo straipsnyje (...) aiškiai nenoromis, bet vis dėlto siūlo pabandyti rizikuoti pakeisti Lietuvos Konstituciją, suteikiant didesnes galias Lietuvos prezidento institucijai."

Ne. Nesiūlau.

A.Vinokuras, nors ir suklydo, darė tai santūriai ir su išlyga. Užtat naujienų agentūros BNS direktorius Artūras Račas savo nesugebėjimą suprasti, ką skaito, demonstravo nesivaldydamas: "Vladimirai, gal pablūdai!", "Siūlyti prezidentinį valdymą (...) yra beveik tas pats, kas siūlyti...", "D.Grybauskaitė (...) turi tapti Lietuvos V.Putinu ar A.Lukašenka (...) su visuomeniniu judėjimu ar net partija?", "Kelias vergovės link, kurį siūlo V.Laučius...", "Tai, ką siūlo V.Laučius, (...) Lietuvai visiškai nepriimtina."

O ką siūlo V.Laučius? Ką šįkart įsivaizduojama Lietuva pašnibždėjo į ausį A.Račui? Užuot nepraleidęs geros progos patylėti, susivaldęs ir pamėginęs suprasti, kas parašyta, jis išplėtojo nuosavą fantaziją, pavadino ją "V.Laučius siūlo" ir pats susiginčijo su savimi. Šitoks žurnalistinis nesivaldymas, kaip ir prezidentinis valdymas, Lietuvai - ne į gera.

Delfi

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"